Sutikau vyrą, kurio 2 metus tiesiog negalėjau pakęsti. O jis vis įkyriai skambindavo ir kviesdavo susitikti. Galiausiai jam atsibodo skambinti. Ir vieną dieną jį sutikau visai netyčia. Pasisveikindama leptelėjau –„Kur dingęs, kodėl nebeskambini?“ Sulaukiau atsakymo: „Pamečiau numerį“, o aš juokaudama atsakiau, kad tuoj „pamajakinsiu“.
Paskambinau jam ir po valandos sulaukiau SMS – „Nėra tikslo tau skambinti, nes tu vis tiek nebendrauji“. Kas mano galvelėje tą dieną susisuko, aš nežinau, bet nusprendžiau jam pasakyti, kad aš pasikeičiau ir dabar bendrausiu... Ir ką... Prisibendravau... Po 4 mėnesių bendravimo pradėjome kartu gyventi! Po metų mes – jau pas jo mamą, jo gimtinėje.
Nesutarimų mūsų gyvenime buvo daug... Prasidėjo kontroliavimas. Kosmetika? Tau jos nereikia. Drabužiai? Turi pilną spintą – nereikia! Draugai? Niekur neisi! Vaikai? Negyvensiu šūde, vaikų nenoriu. Apie santuoką ir ateities planus iš viso kalbos negalėjo būti – tiesiog neįmanoma!
Lankiausi pas gydytojus dėl nevaisingumo, sunkiai išgyvenau žinią, kad turiu vos kelių procentų galimybę pastoti, negavau jokio palaikymo, bet nenuleidau rankų ir gydytojų kabineto duris varsčiau kone kiekvieną savaitę. O jis džiūgavo ir plojo rankomis, kad aš pastoti negaliu, sakydavo, kad jam gerai ir be vaikų.
Norėjau skirtis ir pabėgti tūkstantį kartų, tačiau nė karto nepabėgau ir net šiandien negaliu suvokti kodėl. Pati galėjau save visiškai išlaikyti, bet atidaviau jam viską... Taurė prisipildė, kai sužinojau apie visas tris jo išdavystes. Tie vardai man stovi gerklėje iki šiandien: Daiva, Rima, Lina... Kas jos, aš nežinau, bet kad jos buvo, aš žinau...
Nusprendžiau grįžusi iš kelionės galutinai padėti tašką, jau net buvau susikrovusi lagaminą, tačiau profilaktiškai atlikdama nėštumo testą, prieš apsilankymą pas daktarą, pamačiau dvi juosteles. Negalėjau patikėti, tą dieną padariau gal 5 nėštumo testus ir visi buvo teigiami. Susiskambinau su geriausiu ginekologu, nuvykau į vizitą – jis patvirtino nėštumą, gavau pirmąją nuotrauką su mažu taškeliu. Negalėjau patikėti, žiūrėjau ir žiūrėjau į mažą taškiuką nuotraukoje. Džiūgavau iš laimės. Ne už kalnų turėjo būti Kalėdos, visiems sakiau, kad tai Kalėdų senelio dovana! Kai pranešiau vaiko tėvui, jo pirminė reakcija buvo šalta ir abejinga. Nusikeikė. Dingo visai dienai. Vakare atvežė gėlių ir nusprendėm džiugią naujieną pasakyti ir jo mamai. Taip ir nepalikau jo. Turėjau vilties, kad pamils mane ir vaiką.
Po savaitės prasidėjo košmaras. Daryk abortą! Rėkė, kiek galėjo. Verkiau, priešinausi tam. Nepasidaviau! O jis irgi nepasidavė, stumdė ir grasino, kad vaiką auginsiu viena. Griežtai atsakiau – nenori nereikia, aš palieku tave, tik duok man kelias dienas, kol išsikraustysiu, auginsiu vaiką viena. Davė kelias dienas. Neišsikrausčiau. Jo mama įkalbėjo kartu gyventi toliau ir gimdyti vaiką. Dar ir susituokėm. Tiksliau, susirašėme – be šventės, žiedų ir baltų suknelių... Kodėl? Nežinau. Hormonai mane valdė. Noras turėti šeimą manyje tiesiog gyveno.
Likau viena su pilvuku visus 9 mėnesius. Jo nebuvo šalia. Jis negrįždavo naktimis. Kadangi yra kariškis, likdavo miegoti kuopoje. 8 nėštumo mėnesį išvykau pas savo tėvus į kaimą. Grįžau tik gimdyti. Pagimdžiau ir jau likau ne viena su pilvuku, o viena su vaikeliu ant rankų. Visą dėmesį ir jėgas skyriau ką tik gimusiam sūnui. Po 2 mėnesių su vaiku išvykau pas mamą į kaimą. Ten būdama sužinojau, kad mano vyras man visus 9 mėnesius buvo neištikimas vėl, ir miegojo ne kuopoje, o kažkur kitur. Užmerkiau akis, žiūrėjau į sūnų ir prisiekiau, kad padarysiu viską, kad tik būtumėm laimingi. Grįžau atgal pas jį į namus. Susitaikėm žodžiais, tačiau ne vidumi. Nesinorėjo su naujagimiu draskytis ir skirtis bei kraustytis kitur. Tiesiog gyvenau su vaiku ir tik dėl jo. Prasidėjo finansinės bėdos. Užsienyje gyvenanti sesuo pasiūlė man pagalbą. Su vyru priėmėme sprendimą, kad aš išvykstu pas sese su vaiku ir eisiu į darbą tol, kol atsistosim ant kojų. Širdyje aš priėmiau sprendimą, kad išvykstu visam laikui ir jį palieku Lietuvoje.
Išvykau tik su mažu lagaminu, kuriame buvo daiktai vaikui, ir drabužiais, kurie gulėjo ant mano kūno. Piniginėje buvo 10 eurų. Atvykau pas sesę, ji man davė viską. Jos dukrytė buvo dviem mėnesiais vyresnė už mano sūnų, tad savo vaiko turtu pasidalijo su mano vaiku. Po dviejų mėnesių įsidarbinau.
Dieną dirbau, naktį sūpavau vaiką ir maldavau Dievulio, kad kuo greičiau vaikui išaugtų dantukai. Buvau užtinusiomis ir raudonomis akimis. Darbe per pertraukas, kai visi valgydavo ar ilsėjosi, aš tualete traukiau pieną ir verkdavau, kad pati negaliu būti su sūnumi visa dieną. Nešdavau namo pieno buteliukus vaikui, nes šventai tikėjau motinos pieno galia. Taip ir gyvenau 10 mėnesių.
Per tą laiką pokalbio su vyru metu matydavau ekrane jį laimingą – tai su dviračiais važinėja, tai pas draugu sėdi, tai šiaip su draugais kur išeina, tai miega ir ilsisi. Nepriekaištavau, kad jam lengva. Bijojau pasakyti, kad man sunku. Kartą, kai pabandžiau, atsakė – pati pasirinkai. Pirkau jam bilietus ir kviečiau aplankyti sūnų. Atvykdavo, paimdavo mano pinigus, apsipirkdavo ir papramogaudavo. Vaiku rūpintis nenorėjo. Man reikėdavo imti atostogas darbe, nes esant vaiko tėvui, mano sesuo atžalos neprižiūrėdavo, ilsėdavosi pati. O vyras atsakydavo – „Aš čia ne aukle dirbti atvykau, o atostogų.“
Po kelių tokių kartų aš jo nebekviečiau, ir susiradusi įmone, padaviau dokumentus skyryboms. Vyras supyko. Nesutiko nė su viena mano sąlyga – matyti vaiką kiekvieną mėnesį, kas antrą mėnesį, kai kelionę apmoku aš. Alimentai – minimalūs, patys mažiausi, apskritai nenorėjau jų teistis. Bet įstatymai kiek kitokie. Jis pradėjo mane pulti skambučiais, neva aš pagrobiau savo vaiką
Nesupratau, kas vyksta. Į namus atvyko policija. Pasimečiau. Po mėnesio atėjo pasiuntinys su byla dėl vaiko grobimo. Puoliau į neviltį. Ieškojau advokato. Suradau. Pirmi du klausimai – ar turi raštišką tėvo sutikimą, kad gali išvežti ir gyventi su vaiku kitoje šalyje? Neturiu. Ar pragyvenai su vaiku lygiai metus Didžiojoje Britanijoje? Ne. Advokatės verdiktas buvo toks: „Grįžk savo noru į Lietuvą ir skųsk. Mes Anglijoje negalime tau niekuo padėti.“
Pasakiau, kad gražinu vaiką į Lietuvą. Grįžau pas vyrą. Vėl apsigyvenome kartu. Jis sugalvojo, kad reikia pradėti naują puslapį t.y. išsiskirti ir viską pradėti nuo pradžių. Aš buvau emociškai, morališkai palūžusi. Neturėjau jėgų kovoti. Jis keikė mane, stumdė, vadino beprote, nestabilia, tai tęsėsi kasdien. Vergdavau pasislėpusi tualete. Jis liepė pasirašyti dokumentus, kad vaiko gyvenamoji vieta lieka pas jį. Priešinausi, bėgau, bet visur mane surasdavo. Uždarė namuose. Buvau per plauką nuo savižudybės. Galiausiai jis mane palaužė, pasirašiau. Gyvenom toliau...
Niekas nesikeitė. Vis išvaro mane lauk be vaiko, pareinu vėl, maldaudama priimti atgal. Priima... Jis žinojo, kad aš būsiu ten, kur yra mano vaikas. Tuo ir žaide... Metė lauk, vėl parsivaro namo. Po kelių mėnesių jam išvykus į komandiruotę aš su vaiku pabėgau. Išsinuomojau butą, grįžau į senąjį darbą, papasakojau viską direktoriui. Jis palaikė mane ir davė viską, ko man galėjo reikėti, norint susigrąžinti sūnų.
Jau praėjo 9 mėnesiai, šiuo metu esu psichologiškai atsigavusi, tačiau kova dar tęsiasi. Visur atsitrenkiu kaip į sieną... Teismai, prokuratūra mano skausmo nesupranta – viską atmeta, nes trūksta įrodymų. Palūžtu. Noriu viską mesti. Atsitiesiu. Kovoju vėl. Kiek dar ilgai reiks taip daryti? Neįsivaizduoju. Nenoriu nieko, noriu tik savo vaiko šalia! Ką turėčiau dar padaryti, neįsivaizduoju. Vaikui – tuoj treji. Jis auga, galės greitai pats pasirinkti, su kuo norės likti gyventi. O jeigu tai bus tėvas? Jis dabar rūpinasi vaiku, nežinau, kaip ir kiek, bet iš vaiko, kai susitinku, matau, kad tėtį jis myli...
O aš dirbu ir viska atiduodu vaikui. Išmokau taupyti – paprasčiausiai nieko sau nepirkti. Nieko, net maisto.. Kuo maitinuosi? Maistą veža ir siunčia mama iš kaimo. Drabužius, kuriuos spėjau, pasiėmiau, daug atidavė artimieji. Ir ko daugiau žmogui reikia? Pavalgyti ir apsirengti... Užeina noras kažkur nuvykti, bet negaliu niekur vykti viena, visur noriu būti su vaiku... Vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi saugi ir laiminga, yra darbas. Kas bus rytoj, ko laukti po metų, nežinau. Sunku kurti ateitį, kai nežinai, ko tikėtis. Sunku kažką daryti, nes visur norisi vaiko šalia...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti? Pasidalyti savo nuomone? Lauksime Jūsų minčių el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.