Mano senelis buvo stiprus žmogus. Jam buvo 92 metai, tačiau jis buvo labai aiškaus proto, skaitė daug knygų ir turėjo minimalių sveikatos sutrikimų, visada buvo stipri uola, kuri saugojo mano močiutę nuo audrų. Kai mano močiutė sulaukė garbaus amžiaus ir pradėjo sunkiai vaikščioti, mano senelis toliau buvo tas žmogus, kuris vedė mano močiutę ne tik gyvenimo, bet ir realiu keliu, nors ir pačiam galbūt nebebuvo lengva juo eiti. Dar ir dabar regiu tą gražų vaizdą, kaip mano seneliai kartu susikabinę eina iki parduotuvės. Mano senelis visą gyvenimą dirbo dėl savo šeimos rūpinosi ja. Tai vienas iš žmonių, kuriems jaučiau labai didelę pagarbą ir galėjau vadinti autoritetu.
Praėjus kelioms dienoms po Velykų mano senelis pasiskundė prasta savijauta, raumenų skausmais, aukštu kraujospūdžiui, ko ankščiau nėra buvę – jis tikrai nebuvo iš tų, kurie skųstųsi. Nuvežus senelį į ligoninę, jam buvo suleista lašelinė kraują skiedžiančio preparato, pagerėjo ir gydytojai, sakydami, kad viskas gerai, jį paleido namo. Tačiau jau naktį seneliui buvo vėl bloga. Ryte senelis toliau kentė raumenų skausmus, pykinimą, silpnumą, todėl nusprendėme jį vėl nuvežti pas gydytojus. Kad suprastumėte, koks mano senelis buvo stiprus, paminėsiu, kad tokios savijautos jis dar sugebėjo pats nulipti laiptais iš trečio aukšto iki automobilio.
Nuvežėme jį į ligoninę dar kartą, antrą diena iš eilės. Man pasirodė, kad į visus aukščiau išvardintus simptomus buvo pažiūrėta pro pirštus. Senelis toliau kentė vis blogėjančią būklę, tačiau daktarai neskubėjo suteikti pagalbos ir ignoruodami tai, kaip senatvinį marazmą, liepė laukti. Laukimas nepadėjo, nes laiko laukti jau nebebuvo – senelis pradėjo nebevaldyti galūnių, nerišliai kalbėti, nebematyti, galiausiai ir raumenų traukuliai prasidėjo.
Mano tėčio ir tetos akyse seneliui įvyko insultas. Deja, net ir tuomet gydytojai, mano galva, tinkamai nereagavo. Liepė toliau laukti nesugebėjo parašyti siuntimo į ligoninę, į reanimaciją, atlikti tyrimus tomografu, kad būtų nustatyti pažeidimai smegenims, kol to nepradėjome reikalauti. Nesugebėjo net pranešti ligoninei, kad atvyksta sunkios būklės pacientas, nes nuvykus buvo toliau gaištamas laikas nieko nežinant apie pacientą ir jo būklę. Pasekmės – stiprus insultas ir abiejų smegenų pusrutulių užliejimas krauju. Paskutinį kartą, kai mačiau savo senelį, jis visiškai nereagavo į aplinką ir negalėjo pajudėti, nors dar prieš savaitę per Velykas jis jautėsi gerai ir manęs kaip visada klausė, kaip man sekasi, linkėjo sėkmės moksluose.
Rašau praėjus dienai po laidotuvių. Atsisveikinę palaidojome mūsų mylimą ir gerbiamą senelį. Argi mūsų gydytojai, mūsų angelai sargai, (ne)turėtų būti išmokyti, kaip elgtis kritinėse situacijose? Ar jiems turėtų nepritrūkti logikos ir kompetencijos atpažinti insulto simptomus garbaus amžiaus 92 metų seneliui, kuris skundžiasi aukštu kraujospūdžiu, silpnumu, raumenų skausmais, pykinimu, kai jis antrą dieną iš eilės skundžiasi tais pačiais simptomais? Argi jiems turėtų nepritrūkti žmogiškumo padėti žmogui? Argi jie neturėtų suprasti, kokias pasekmes jų klaidos reiškia anūkų seneliui, vaikų tėvui ir mylimos žmonos vyrui? Argi jie nori pamatyti mylinčios žmonos akis, kai ji supranta, kad po 60 metų kartu ji daugiau nebepamatys savo mylimojo?
Daugybe klausimų, į kuriuos visi žinome atsakymus. Kurie galbūt neiškiltų, jei nepritrūktų kompetencijos, paprasčiausio žmogiškumo. Galbūt rudenį mano seneliai dar kartą eitų kartu, apsupti artimųjų, į bažnyčia paminėti savo meilės 60 metų jubiliejaus. Galbūt man nebūtų tekę matyti savo močiutės ašarotų, pasimetusių akių, kurios, rodos, niekada daugiau neberegės laimės, veido, kuris nebesišypsos. Dabar jau nieko nebepakeisi... Galima tik pasistengti, kad tai nepasikartotų.
Kodėl man kartais atrodo, kad mažuose miesteliuose gydytojams yra tik labai patogu gauti paskutinius iš mažos senelių pensijos taupomus pinigus, kuomet reikia jiems išrašyti vaistus, tačiau atsitikus rimtiems sveikatos sutrikimams niekas nebemoka dirbti savo darbo?
Gydytojai, nepamirškite, kad nebe Sovietu sąjungos laikai, kai darbas buvo paskirtas. Dabar yra laisva Lietuva ir dirbate ne tik todėl, kad turite laisvą pasirinkimą dirbti, ten kur dirbate, bet ir todėl, kad esate gyvos Lietuvos sanitarai. Neleiskite mirti šaliai, dėl kurios taip ilgai kovojome, ir dėl kovos, kuri niekada nesibaigė. Laisvė – tai privilegija, kuri nepadaro tavo gyvenimo savaime geresnio, o suteikia tau galimybę padaryti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą geresniu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!