Turbūt daugelis išvažiuoja trumpam, kad užsidirbtų namui ar butui, bet tas „trumpam“ užsitęsia. Net nepastebi, kaip tie metai prabėga. Teko sutikti ne vieną žmogų, nebūtinai lietuvį, kuris taupė pinigus būstui ar statė namą gimtoje šalyje, bet jį įsigijęs ar pasistatęs supranta, kad jau tikriausiai nebegrįš į gimtą šalį, nes vaikai jau eina į vietines mokyklas, tad reikia palaukti, kol jie baigs mokyklą, gyvenimo kokybė gimtojoje šalyje kyla per lėtai, galų gale jau esi prie visko pripratęs ir nebenori tokių reikšmingų pokyčių.
Pats esu tokioje apsisprendimo kryžkelėje. Suprantu, kad jei negrįšiu per artimiausius kelis metus, tai tikriausiai jau apskritai nebegrįšiu – reikės palaukti, kol vaikai pabaigs mokyklą, o tuomet grįžti bus dar sunkiau. Vaikai, užaugę kitoje valstybėje ir kultūroje, ją vertins kaip savą, nors Lietuva tikriausiai jiems liks miela dėl vasaros atostogų pas senelius ir panašiai.
Taigi pabandžiau pats sau pasvarstyti ir palyginti įvairius re-emigracijos aspektus, kurie sugulė į tekstą. Norėčiau juo ir su skaitytojais pasidalinti. Visos šios mintys yra pagrįstos asmenine patirtimi. Kiti emigrantai, neabejoju, turi savo istorijų ar savo požiūrį.
Manau, kad didžiausia tikimybė – grįžti tiems, kurie tą sprendimą priima praėjus mažai laiko po išvykimo, iki kelerių metų. Jie dar gerai žino, ką reiškia gyventi Lietuvoje, galbūt dar iki galo nėra pripratę gyventi svečioje šalyje, nesijaučia iki galo patogiai, galbūt įvykdo išsikeltus tikslus (pavyzdžiui, susitaupo būstui). Mano nuomone, didžioji dalis Lietuvos emigrantų nebegrįš ir reikia su tuo susitaikyti. Daug šnekama, kad reikia skatinti emigrantų įsitraukimą į Lietuvos politinį gyvenimą, galbūt net rinkti atskirą Seimo narį. Kiek jiems rūpi Lietuvos politinis gyvenimas, galima pamatyti ir pagal balsavimo aktyvumą. Iš šimtų tūkstančių lietuvių, gyvenančių užsienyje, paskutiniuose Seimo rinkimuose balsavo vos 16 tūkstančių. Galiu patikinti, kad sąlygos balsuoti yra tikrai sudarytos – užsiregistravus internetu galima gauti balsavimo biuletenį ir voką su pašto ženklu išsiųsti tą biuletenį atgal, net ir atokioje vietovėje, esančioje už šimtų kilometrų nuo Lietuvos konsulato.
Taigi, dalis emigrantų, daugiausia trumpalaikiai, dar gali grįžti – į tokius Lietuvai reikėtų ir taikytis. Bendrai svarstymuose dėl reemigracijos vieną pagrindinių vietų užima atlyginimo, pajamų aspektas.
Atlyginimai, pajamos. Minimalus atlyginimas Vakarų Europos šalyse šiuo metu siekia iki 1500 eurų, kai kur ir šiek tiek daugiau. Nuo jo dar atskaičiuojami mokesčiai, bet daugelyje šalių mažiausiems atlyginimams jie yra minimalūs (kitaip tariant, progresiniai), tad realiai daug kur gana panašiai gaunama ir į rankas. Na, palyginimui, Lietuvoje tas minimalus atlyginimas yra keturis kartus mažesnis. Ir nepaisant to, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje sparčiai auga, atotrūkis išlieka milžiniškas. Gaunant netgi minimalų atlyginimą Vakarų Europoje šeima gali pakankamai gerai gyventi. Dar didesnis atlyginimų skirtumas matyti palyginus vidutinį atlyginimą, kuris Vakarų Europoje svyruoja nuo 2 iki 3 tūkstančių eurų. Žinoma, mokestinės sistemos yra skirtingos. Finansiniu aspektu emigrantai grįždami dažniausiai nukenčia. Tai, žinoma, dažnai priklauso nuo jų kvalifikacijos, darbo pobūdžio. Mano asmeniniu atveju, kadangi esu gana nišinės sferos darbuotojas, būtų nelengva gauti panašų darbą Lietuvoje. Mano galimybės gimtojoje šalyje būtų gana ribotos, net kokius penkis kartus mažesnis atlyginimas Lietuvoje mane visai tenkintų, bet ir tai vargiai būtų įmanoma.
Svarbi ir pati darbo kultūra, darbo sąlygos. Turiu trumpą darbo patirtį Lietuvoje ir ji tikrai buvo įdomi, tačiau ją labiau prisimenu dėl labai hierarchinių darbo santykių, koncentravimosi į procesą labiau negu į rezultatą. Pradėjus dirbti svetur viskas atrodė paprasčiau ir palankiau – mažiau hierarchinių ypatybių, lankstus darbo grafikas, orientacija į rezultatą ir pan.
Kaip alternatyvą galima būtų pabandyti kurti verslą pačiam, bet šiuo atveju labai svarbus aspektas yra perkamoji šalies gyventojų galia (jei verslas neorientuojamas į eksportą). O ji Lietuvoje yra gerokai mažesnė negu šalyje, kurioje gyvenu, nepaisant to, kad čia ir darbo kodeksas yra nelankstus ir mokesčiai dideli. Žvelgiant visiškai racionaliai verslą kaip ir labiau apsimokėtų kurti čia, kur ir žmonių srautai didesni, ir pajamos gerokai didesnės.
Žinoma, valdžia irgi ne visuomet stengiasi padėti. Sakykim, daugelis emigrantų investuoja į nekilnojamąjį turtą gimtojoje šalyje, tačiau pastarasis buvo apmokestintas. Kai realiai paskaičiuoji grąžą, tai investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje nelabai apsimoka, nes yra ir papildomi mokesčiai, ir grąža gerokai mažesnė.
Sveikatos apsauga. Kitas svarbus aspektas grįžtant yra sveikatos apsauga. Keletą kartų atostogų metu Lietuvoje teko apsilankyti vadinamajame PSPC (Pirminės Sveikatos Priežiūros Centre, kitaip tariant, poliklinikoje), tai, nepaisant už ES lėšas moderniai suremontuoto pastato, darbuotojų kultūra dažnai likusi tokia kaip sovietmečiu – vis dar susiraukusios poliklinikos registratorės, o pacientas yra tokioje vietoje, kad net ir valytoja jaučiasi galinti jį aprėkti (su tuo man irgi teko susidurti). Su kita gydytojų grandimi man neteko susidurti. Privatus sveikatos apsaugos sektorius, kiek teko susidurti, veikia tikrai profesionaliai. Tiesa, kainomis lygiuojasi į Vakarų Europą.
Šiuo metu aš tai sau galiu leisti, nes turiu privatų draudimą, tačiau klausimas, ar galėčiau sau tai leisti gyvendamas Lietuvoje? Dėl šeimos ir vaikų norisi, kad sveikatos apsaugos paslaugos būtų lengvai prieinamos ir aukšto lygio. Manau, kad Lietuvoje tikrai galima gauti aukšto lygio medicinines paslaugas, klausimas, tik koks jų prieinamumas. Su šiuo metu galiojančiu draudimu man reikia šiek tiek susimokėti sveikatos apsaugos įstaigose. Ir aš tikrai noriu mokėti oficialiai, o ne nešti vadinamąsias padėkas (realiai – kyšius). Nesu prie to pratęs ir man tai yra trukdis. Kitas svarbus aspektas – pamažu Lietuvoje sveikatos apsauga traukiasi iš provincijos, daug skyrių uždaroma ir pan. Kiek teko girdėti, daugelis rajoninių ligoninių neturi net reanimacijos skyrių. Nesiryžčiau gyventi mieste, kurio ligoninė negali teikti reanimacijos paslaugų visą parą.
Švietimas. Švietimo kokybė yra labai svarbi šeimai su vaikais. Pagal tarptautines vertinimo programas (PISA) Lietuvos moksleiviai įvairiose srityse (matematikos, skaitymo ir mokslo) atsilieka nuo Vakarų Europos švietimo sistemos ir tai tikrai neramina. Apie universitetus net nekalbu, nors iš asmeninės patirties švietimo sistema Lietuvoje atrodė gan neblogo lygio. Šiek tiek nedrąsu grįžti ir dėl patyčių mokykloje. Savo vaikų mokykloje apie tokius dalykus netenka girdėti, nors vaikai eina į valstybinę mokyklą su skirtingų rasių ir kultūrų vaikais, tarp jų – ir pabėgėlių vaikais. Pastebėjau, kad Lietuvoje sparčiai populiarėja privačios mokyklos, tačiau panašu, kad tai tampa tam tikra snobizmo išraiška. Nesinorėtų ugdyti vaikų tokioje dvasioje.
Kultūrinis gyvenimas. Vakarų Europos šalių sostinėse kultūrinis gyvenimas yra įvairesnis, vyksta daugiau pasaulinio garso renginių. Pagal atlyginimus tas kultūrinis gyvenimas ir prieinamesnis. Žinoma, smagu pamatyti, dalyvauti ir lietuviškos kultūros renginiuose, kadangi su tuo esame užaugę, tai artima mūsų mentalitetui.
Viešasis gyvenimas, žiniasklaida. Šiuo aspektu situacija yra labai prasta. Lietuvoje beveik nebeliko žiūrimos televizijos ar solidžios žiniasklaidos. Itin stebina rusiškos televizijos laidos ar filmai lietuviškuose kanaluose – negi žmonės jas iš tiesų žiūri? Tos pačios televizijos laidos ar naujienų portalai yra perkimšti šlamštu – su pseudo žvaigždėmis ir jų gyvenimo aprašymais. Žinoma, Lietuva čia nėra didelė išimtis globaliame kontekste, bet daugelyje šalių yra keletas rimtesnių žiniasklaidos priemonių, kurios palaiko atitinkamą lygį.
Politika. Kai kurios partijos Lietuvoje tiesiog gąsdina savo nekompetencija, pavyzdžiui, buvusios socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės. Vien tai, kaip jos vadovas reagavo į „zadanijų“ ar šakučių skandalus, verčia griebtis už galvos. Rinkėjai juos atitinkamai ir įvertino. Dabartinei Vyriausybei kol kas suteikiu veiklos kreditą ir nekritikuosiu. Tikiuosi, kad jos veikla bus gerokai sėkmingesnė negu buvusios. Kai kuriose partijose lyderių pozicijas užima ambicingas, tačiau nedaug ką pasiekęs jaunimas. Nesu prieš jaunimą – labiau už, pats save kol kas prie jų priskiriu, tačiau vertinu politikų asmeninius pasiekimus ir nuoseklią veiklą, kurie sukuria vertybinį pagrindą už juos balsuoti.
Tiesa, kartais pažvelgiant iš šalies kokie nors buvusio Prancūzijos kandidato į prezidentus Fransua Fillono skandalai perspjauna ir lietuviškuosius skandalus.
Biurokratija iš didžiosios B. Kiek teko susidurti, biurokratai visur yra biurokratai, bet daugeliu atvejų Lietuvoje griežtai sekama pagal raidę t.y. svarbu procesas, taisyklės, o ne tikslas. Įdomu, ar tai apskritai gali pasikeisti? Vienas iš pavyzdžių yra „Sodros“ raginimas emigrantams susimokėti skolas, kurių dauguma kaip ir neturi, nes yra drausti kitose šalyse. Daugelis jų pasiskubino išsiregistruoti iš šalies, tuo pačiu nutraukdami dar vieną ryšį su gimtąja šalimi. Po to buvo verkiama, kad emigracijos mastai siekia kataklizmines proporcijas.
Regionų plėtra. Šalis vystosi gan nesubalansuotai. Apie 40 proc. BVP sukuriama sostinėje, nors joje gyvena apie šeštadalį šalies gyventojų. Be Vilniaus praktiškai nėra kur grįžti, mažesni miestai ar miesteliai – stagnacijoje, valstybė iš jų traukiasi – uždaromos gydymo įstaigos, kitos institucijos, kurios vis tiek dar palaikydavo šiokią tokią lietuvišką vidurinę klasę šiose vietovėse. Netgi mažesnėse Vakarų Europos šalyse tokio žymaus disbalanso tikrai nėra
Susisiekimas. Viešasis susisiekimas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mano nuomone, yra tragiškas. Lėtieji troleibusai ar autobusai be šildymo, kondicionavimo ir blogiausia, kad nieko ambicingo šioje srityje nesiruošiama daryti. Viešint Lietuvoje kažkaip nekyla minčių naudotis viešuoju transportu. Dabartinis Vilniaus meras, kiek girdėjau, rekonstravo krantinę ir atidengė keletą gatvių lentelių tautinių mažumų kalbomis. Kažkokių ilgalaikių vizijų ir sprendimų, pavyzdžiui, transporto srityje nėra.
Truputį stebina ir pakankamai neišvystytas keleivinis geležinkelio transportas. Iš dalies, spėju, ir dėl to, kad „Lietuvos geležinkelius“ vadinu „pagyvenusių ūsuotų bebrų“ prieglauda (tikiuosi, kad situacija ims keistis). Geležinkeliai yra ta infrastruktūra, kurią Europoje stengiamasi išnaudoti ir vystyti. Daugelyje šalių autobusai nekursuoja tokiu pačiu maršrutu ar tuo pačiu metu, kuriuo važinėja traukiniai, tačiau Lietuvoje tokio dubliavimo tikrai netrūksta. Visa pagrindinė linija „Vilnius-Klaipėda“ turi būti itin efektyviai išnaudojama. Darbo reikalais tenka daug keliauti, ypač greitaisiais traukiniais. Tai yra labai patogu. Suprantu, kad jų Lietuvoje nebus, bet išnaudokime, ką turime, pagerinti tai tikrai galime.
Oro susisiekimas su Lietuva per pastaruosius penkerius metus yra pagerėjęs, ypač pigių skrydžių dėka. Vis dėlto Europos miestų pasiekiamumas yra ganėtinai menkas. Verslas ar tarptautinės institucijos vengia skraidyti su pigiomis avialinijos, taip pat ir daugelis žmonių, ypač su šeimomis, – dėl skrydžių atšaukimo sąlygų ir pan.
Kelių kokybė Lietuvoje nuvilia. Ne tiek pati kelių kokybė, kiek eismo kultūra ir saugumo priemonės. Suprantu, kad negalime turėti greitkelių visur, kaip yra išsivysčiusiose Vakarų šalyse, bet ar galime per 27 nepriklausomybės metus nutiesti vieną greitkelį į Europą, ar galime pagaliau ištrūkti iš dugno pagal žuvusiųjų ar sužalotų avarijose skaičių? Atostogų metų kartais tenka pervažiuoti Lietuvą skersai išilgai ir retai būna, kad nebūtų jokios avarinės situacijos, pavyzdžiui, posūkyje ką nors lenkiančio ir iš priekio tiesiai į tave atlekiančio automobilio ir pan. Būtų gerai, kad būtų galima įgyvendinti tokius projektus kaip trijų juostų keliai, bent jau didesnio intensyvumo keliuose, taip gerokai sumažinant avaringumą. Pastebėsiu, kad policiją keliuose išvysti galima gana retai. Kartais nuvažiuoji beveik 1000 kilometrų ir nepamatai nė vieno policijos ekipažo.
Kainos. Kainų augimas Lietuvoje yra įspūdingas, ir ne tik viešbučiuose ar restoranuose, kur jis dažnai prilygsta ar peršoka net ir vakarietiškas kainas. Aš visiškai neprieštarauju mokėti vakarietiškų kainų, jei darbuotojai gautų vakarietiškus atlyginimus. Galit sakyti, kad ir persiplėšdami, kad kainos nekyla, bet akivaizdžiai gyventojai tai jaučia.
Saugumo aspektas. Vakarų Europoje gyvena daug kitataučių, taip pat kitų religijų atstovų. Man asmeniškai jie didelių problemų nekelia. Daugelyje šalių jie gyvena atskiroje bendruomenėje. Žinoma, yra rajonų, kur vengiama įžengti. Kita vertus, ar nėra jų Lietuvoje, pavyzdžiui, kokie nors Naujininkai ar Naujoji Vilnia? Vakare ten daug kas privengtų įžengti. Žinoma, teroro išpuoliai Lietuvoje kol kas nėra problema ir tikiuosi, kad nebus. Teroro išpuolių tikimybė Lietuvoje yra gerokai mažesnė, bet, kita vertus, nusikalstamumas ir agresyvumo lygis, kurį dažnai lemia per didelis alkoholio kiekis, yra gerokai didesnis.
Gamta. Vienas pozityvių dalykų Lietuvoje yra erdvė, ežerai, prieinamumas prie gamtos (tiesa, kai kur apribotas tvoromis). Retai kur galima taip greitai prie gyvenamosios vietos rasti gražų gamtos kampelį ar net turėti sodybą prie ežero. Žinoma, kiek erzina nesutvarkyta infrastruktūra, nesurinktos šiukšlės, bet maudynių ežeruose mažai kur Vakarų Europoje gali rasti.
Paslaugos. Visada galvojau, kad neblogai Lietuvoje su tomis paslaugomis ir jų teikimu. Žmonės dirba ir stengiasi, ne taip kaip Vakarų Europoje, kur viskas brangu ir jie dar nieko nesistengia daryti. Pastaraisiais metais mano nuomonė pasikeitė. Jei parašai kokią nors užklausą elektroniniu paštu, daugelis net nesivargina atsakyti (net pavyzdžiui, koks nors automobilių salonas, kai paprašai atsiųsti kainyną). Jei nori ką nors pirkti, išleisti pinigus, tai dar nėra taip lengva ir niekas per daug neskuba jų paimti. Gyvenu šalyje, kur viskas vyksta lėtai ir viskas brangu, bet panašu, kad ir Lietuva juda ta kryptimi. Gal dėl to, kad didelė iniciatyvaus jaunimo dalis jau išvažiavo?
Gyvenimo kokybė. Bendrai vertinant, turint geras pajamas Lietuvoje galima užsitikrinti visai neblogą gyvenimo kokybę. Kita vertus, faktas kaip blynas, kad keliskart mažesnių pajamų negalėčiau gauti. Tektų tenkintis gerokai mažesne suma. Tuomet ir pradedi galvoti – ar iš tiesų nori atsisakyti viso to, ką jau turi, ir kodėl? Kai gyveni ir pernelyg nesuki galvos dėl išlaidų, kelionių, automobilio keitimo, gali paremti giminaičius Lietuvoje ir pan.
Demografinė situacija. Pripažinsiu, kad demografinė šalies situacija mane baugina. Gimstamumas ir emigracija yra tos problemos kurių dorai nesiėmė spręsti nė viena rinkimuose dalyvaujanti partija. Mano nuomone, vertėtų skambinti pavojaus varpais, nes kyla klausimas dėl šalies bei tautos išlikimo. Dar viena kirbanti abejonė – ar tikrai verta grįžti ir parsivežti vaikus, o jeigu grįšiu į skęstantį laivą? Prie tokių dvejonių prisideda ir Lietuvoje likę pažįstami, kurie, nors ir dirbdami gana gerus darbus, ieško jo užsienyje ir tik pakraipo galvą išgirdę apie mintis grįžti.
Pripažinsiu, kad esu sutrikęs. Grįžti bus sunku. Žvelgiant iš racionalios pusės tų grįžimo privalumų nėra daug, bet yra kažkas, ko negaliu racionaliai paaiškinti. Yra trauka ir noras grįžti į savo gimtąją šalį, dėl kurios laisvės žmonės paaukojo savo gyvybes.
Turbūt grįšiu, pabandysiu grįžti ir pabandysiu kurti šeimos gyvenimą. Šiek tiek baugu, bet grįšiu dėl to, kad esu lietuvis. Grįšiu tam, kad ir mano vaikai būtų lietuviai. Grįšiu būti šalia senstančių tėvų, praleisti daugiau laiko ir su jais, kad vaikai sužinotų daugiau apie lietuvišką kultūrą. Tiesą sakant, kiek baugiau grįžti, negu buvo išvažiuoti. Galbūt dėl to, kad esu vyresnis, o galbūt dėl to, kad esu atsakingas ne tik už save, bet ir už savo vaikų gerovę. Susitaikysiu su tam tikru gyvenimo lygio kritimu ir pabandysiu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“ ir išreikškite savo nuomonę!