Liko tas pats vaizdas kaip ir prieš septynerius metus, kai teko išvažiuoti studijuoti į sostinę. Vienoje iš pagrindinių gatvių ir Algirdo g. įsikūrusios dėvėtų drabužių parduotuvės bei kelios antkapių parduotuvės. Ne veltui – miestas sensta, tad šios įstaigos yra aktualios miestiečiams. Praėjus dar dešimčiai metų penktas pagal dydį miestas virs didžiausiomis kapinėmis Lietuvoje, todėl antkapių parduotuvės yra svarbios.
Kalbant apie dėvėtų drabužių parduotuves, kažkada teko išgirsti dviejų senjorių, kurios vyko iš Vilniaus į Šiaulius, pokalbį. „Nu ir tas Panevėžys. Vien tik dėvėti drabužiai, skudurynai, gėda“. Tą kartą su šypsena pasižiūrėjau į tas senjoras.
Kai studijavau Vilniuje, vis rečiau grįždavau į gimtuosius namus. Pasipiktinimas kilo, kai vieną kartą išvydau vietoj knygyno atsidariusią dėvėtų drabužių parduotuvę (Vilniaus g.). Na, gal knygų panevėžiečiams nereikia, juk visuomet miestiečiams buvo aktualiau įsigyti naują treningiuką nei Žemaitės knygą „Marti“. Pastarąjį kartą sužinojau, kad ši parduotuvė pasistūmėjo arčiau centro, autobusų stoties ir atsidarė pagrindiniame miesto prekybos centre, ten kažkada klestėjo kitos drabužių parduotuvės, skirtos jaunimui bei tiems miestiečiams, kurie galėdavo įsigyti drabužį miesto centre, o ne važiuoti per visą miestą į prekybos centrą ar į sostinę.
Kulniuodamas miesto centro gatvėmis išvydau plakatą: „Miestas atsinaujina“. Galvoju: „Kur gi, nebent atsidarė dar viena dėvėtų drabužių parduotuvė ar pasikeitė miesto valdžia.“
Pagal statistiką, Panevėžio mieste gyvena 93 000 gyventojų. Reikia nepamiršti, kad iš jų koks 20 000 yra studentai, deklaravę, kad gyvena pas tėvus, ir dar 10 000 žmonių, emigravusių į užsienį. Lieka tik pensininkai, vyresnio amžiaus žmonės, kurie dar dirba paprastus darbus, keli tūkstančiai verslininkų, vaikai ir amžini bedarbiai – alkoholikai. Neseniai per žinias rodė, kaip prie vaikų darželio klesti keturios „snarglynės“ – alaus barai. Normalu, vaikai gali net nežiūrėti „24 valandų“, nes viską stebi pro darželio tvorą. Be specialiųjų efektų.
Miesto įvaizdį dar bando pagerinti centre įsikūrusios kavinukės, mat grįžę emigrantai, baigę studijas sostinėje, bando kabintis į gyvenimą ir atidaro kavines. Baisu prognozuoti, tačiau, spėju, po kelių metų jos veiks tik savaitgaliais, kai vaikai, anūkai grįš į savo gimtuosius namus. Dabar, mano jauno žmogaus pozicija, Panevėžį lenkia Druskininkai, Birštonas ir kiti miestai.
Miesto valdžia, kad ir kas joje būtų, vis žada pastatyti naują autobusų stotį: į dabartinę net baisu įžengti. Dabar jau sako, kad 2019 metais pradės statyti. Tad kokiais 2025-aisiais jau stovės nauja autobusų stotis. Laisvės aikštės ir jos prieangių pastatų langus toliau puoš užrašai: išnuomojama, nebedirba ir panašiai. Mokyklos, darželiai bus uždaromi, nes nebeliks vaikų. Miestas mirs po truputį. Kadaise buvęs didmiestis virs mažu kaimu. Tad norisi dainuoti Vytauto Šiškausko dainą: „Nebelinksmas mūsų kaimas....“. Mere, miesto valdžia, atsibuskit, kol dar nevėlu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis, paprieštarauti? Gal Panevėžį matote visai kitomis akimis? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Miestas“ ir išreikškite savo nuomonę!