Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir televizijos ekranuose piktinamasi nesąžiningais bei amoraliais gydytojais, kurie, nepaisant visuotinai deklaruojamo neigiamo visuomenės požiūrio į įvairaus lygio korupcijos apraiškas sveikatos apsaugos sistemoje, vis dar neatsisako kyšių.
Akivaizdu, kad kiekvieną kartą naujai išrinktam Seimui bei suformuotai Vyriausybei iškyla ta pati dilema, kaip kovoti su šia blogybe – ar griežtinant gydytojų atsakomybę už neteisėtus veiksmus, ar, atsižvelgiant į augantį visuomenės brandumą, skatinanti pacientus kategoriškai neduoti kyšių bei, pastebėjus kyšio davimo faktą, nedelsiant informuoti apie tai atitinkamas institucijas.
Be abejonės, klausimas labai aktualus ne tik šiai, bet, manyčiau, buvo aktualus ir visoms iki šios buvusioms Vyriausybėms bei Seimams. Deja, taip ir nebuvo priimta realių sprendimų. Galbūt ir dėlto, kad, suprimityvinant problemą, kartais gal net ir tendencingai, priežasčių ir iš to „išplaukiančių“ sprendimų ieškoma ne ten.
Aš galvoju, kad dalis politikų tikrai tas priežastis mato, bet nenori jų įvardinti, nes po to reikės daryti sprendimus, kurių kai kas nenori ar negali daryti. Žinote, prieš kokius 25 metus gydžiau vieną iš žinomiausių tuo meto bankininkų. Gydymas buvo sėkmingas ir, kai aš pareiškiau, kad jokio atsilyginimo man tikrai nereikia, bankininkas nusišypsojo ir, mano požiūriu, labai protingai pakomentavo situaciją: „Gerb. profesoriau, neįsižeiskite, bet Jūsų darbas tikrai sudėtingas ir sunkus, o Jūsų alga tikrai tik simbolinė, todėl mes, kurie galim, turim Jums kompensuoti tai, ko neduoda valstybė“.
Aišku, pasijutau tikrai nejaukiai, bet supratau, kad jis iš dalies yra teisus. Kalbant apie mediciną, tikrai turime pripažinti, kad mūsų šalyje yra milžiniškas disbalansas tarp mediko atliekamo darbo ir atlyginimo už jį. Ne veltui mano kolegos iš Danijos prof. C.E. Mabeck ir dr. U.Hardvendel, kurie pirmieji po nepriklausomybės paskelbimo atvyko į Lietuvą, norėdami padėti reformuoti mūsų sveikatos apsaugos sistemą, kaip vieną iš didžiausių esamų problemų įvardijo katastrofiškai mažas algas.
Jų nuomone, algos turėjo būti padidintos iki 10 kartų. Kolegos iš Danijos, gerai susipažinę su esama situacija sveikatos apsaugos sistemoje, tiesiai pareiškė, kad kyšių problemos mes tikrai neišspręsime, kol nepradėsime mokėti medikams normalaus atlyginimo. Savo laiku panašios problemos buvo ir Danijoje bei kitose Skandinavijos šalyse, bet, labai pakėlus algas, viskas radikaliai pasikeitė į gerą pusę.
Asmeniškai aš pažįstu daug gydytojų, kurie iš principo atsisako imti kyšius. Be abejo, aš tokiais aukštos moralės žmonėmis didžiuojuosi. Bet galiu pateikti ir daug pavyzdžių, kai mano kurso kolegos, iki išėjimo į pensiją sėkmingai dirbę Vilniuje, taip ir nesugebėjo nusipirkti iš savo algos net ir blokinio butelio, todėl dabar yra priversti gyventi kaime ir užsiimti natūriniu ūkiu. Aišku, Vakarų Europoje ar Amerikoje tokių atvejų ir su žiburiu nerasi, nes nemaža dalis gydytojų, savaime suprantama, yra multimilijonieriai. Beje, noriu pabrėžti, kad, susidurdamas su jaunosios kartos gydytojais, kurie turėjo galimybę išvykti net ir trumpalaikėms stažuotėms į Vakarų Europos šalis, matau, kaip atsiranda jų negatyvus požiūris į kyšius, formuojasi europinis mentalitetas. Teko ir žiniasklaidoje skaityti jaunųjų kolegų straipsnius, griežtai smerkiančius kyšius imančius gydytojus.
Savaime suprantama, kyšiai medicinos praktikoje yra blogybė, su kuria reikia kovoti, o aukšti gydytojo moraliniai kriterijai yra būtinybė. Man tikrai norisi tikėti, kad po poros metų mano jaunieji kolegos, išėję iš po mamos sparno, sukūrę šeimas, pradėję savarankiškai nuomotis butus ir skaičiuodami centus, kurie lieka pragyvenimui, tikrai nenusižengs dabar deklaruojamiems aukštiems moraliniams kriterijams...
Žinote, gyvenime nebūna arba juoda, arba balta. Dažniausiai vyrauja tarpinės spalvos. Ir man labiausiai nepatinka tie, kurie stengiasi atrodyti šventesni net ir už Romos popiežių. Per savo ilgą profesinę praktiką bei gyvenimą buvo situacijų, kada ir man atsidėkodavo, ir aš, gerbdamas savo kolegas ir gerai žinodamas, kokias apverktinas algas jie gauna, taip pat atsidėkodavau už suteiktą pagalbą. Ir man tikrai žmogiškai gaila buvusios Sveikatos apsaugos ministrės R. Šalaševičiūtės, kuri prisipažino, kad taip pat, kaip ir daugelis kitų (turiu omeny ir politikus) davė kyšį ir buvo visuotinai pasmerkta. Štai ką reiškia politinis sąžiningos politikės nepatyrimas. Ne veltui mano kaime juokaudami senoliai sako, kad sunku rasti dorą politiką... Pavyzdžių tam pilna – bylos už finansinius nusikaltimus partijoms, partijų vadams, eiliniams seimo nariams ir t.t.
Be abejo, gyvename Europoje, kuriame naują visuomenę, diegiame naujus tarpusavio santykius, todėl kyšio davimas ar ėmimas yra blogybė ir tam negali būti jokių alternatyvų. Tikriausiai dauguma mūsų šalies piliečių visiškai sutiks, kad kyšis – tai blogybė.
Iš kitos pusės, manyčiau, negalima taip visko supaprastinti. Savaime suprantama, kad teisiniu požiūriu blogybė, kai ir badaujantis pavagia maisto, kad nemirtų iš bado. Bet gal reikia pirmiausia sudaryti sąlygas, kad jis pavalgytų, ir tada jau griežčiausiai bauskim, jei dar vogs? Žinote, aš visuomet tvirtinau ir tvirtinsiu, kad ne ministras, politikas, teisėjas, advokatas ar bankininkas, o būtent gydytojas yra inteligentijos piramidės viršūnė ne tik pagal savo intelektą, bet ir į jo paruošimą įdėtas didžiules finansines lėšas. Ar nėra blogybė, kad gydytojo alga kelis kartus, o kartais ir keliasdešimt kartų skiriasi nuo anksčiau išvardintų ponų algų?
Tęsiant mintį, taip pat noriu pabrėžti, kad finansiniu požiūriu didžiulė blogybė Lietuvai, kad mes ruošiame jaunus gydytojus turtingoms Vakarų Europos šalims. Kai ten medikas uždirba 5-10 kartų daugiau, jokiais patriotiškais šūkiais mes nesustabdysime specialistų nutekėjimo į užsienį. Ne vienas mano paruoštas šeimos gydytojas išvažiavo į Vakarus, labai sėkmingai ten dirba ir nesiruošia sugrįžti. Mūsų šaliai tai – didžiulis nuostolis. Todėl spręskime finansines problemas dabar ir kaip galima greičiau. Išsprendus finansines problemas, labai lengvai susitvarkysime ir su moralinėmis ir su demografinėmis. Kyšiai liks tik senelių prisiminimuose.
Atrodytų, kad daug problemų atsiranda dėl nepakankamo sveikatos apsaugos sistemos finansavimo. Bet kyla klausimas, ar valstybė pajėgi tiek skirti finansų, kad visi būtų patenkinti ir laimingi? Biudžetas juk nėra guminis.
Suprantama, bendras pyragas nėra labai didelis, bet niekaip negaliu paaiškinti, kodėl kitos valstybės nuo savo pyrago skiria kur kas didesnį procentą sveikatos reikmėms. Iš kitos pusės, net ir esant dabartiniam finansavimui, galima surasti papildomų rezervų, griežčiau kontroliuojant ir optimizuojant pinigų paskirstymą ir panaudojimą. Tikrai šimtus milijonų sutaupysime, jeigu sąžiningai ir skaidriai vykdysime viešuosius pirkimus. Teko aplankyti ne vieną gydymo įstaigą, kuri, nusipirkusi brangiausią aparatūrą (dažnai apie jos nerealią kainą net nesinori ir kalbėti), jos nenaudoja, nes niekas nemoka ja naudotis. Nors sąžiningai pasakius, tos aparatūros net ir nebuvo jokio reikalo pirkti, nes šalia esanti kita gydymo įstaiga pilnai patenkina viso regiono reikmes.
Taip pat niekaip negalime baigti racionalizuoti ligoninių tinklo. Buvo keliami didžiausi politiniai skandalai, nusprendus likviduoti leisgyvę bažnytkaimio ligoninę ar kokio nors rajono ligoninėje uždaryti beveik nefunkcionuojantį chirurginį ar akušerinį skyrių. Lovų koncentracija Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje ir toliau lieka viena iš didžiausių Europoje, nepaisant to, kad gyventojų sumažėjo vos ne milijonu. Manyčiau, kad dalis savivaldybių ir toliau savivaliauja savo kaip sveikatos apsaugos įstaigų steigėjo teisėmis. Vieša paslaptis, kad dalyje įstaigų sukuriami absoliučiai nereikalingi etatai tam, kad vietiniai politikai galėtų ten įsodinti sau reikalingus žmones, todėl ir toliau švaistomi pinigai, vietoj to, kad lėšos būtų skiriamos medikų algų didinimui.
Kita problema (ir ačiū dievui, kad sveikatos ministerija pradėjo ją spręsti) – racionali vaistų kainų politika. Man pačiam, dirbant tarptautiniuose projektuose, teko susidurti su situacijomis, kada kai kurios šalys, tiesiogiai iš gamintojo pirkdamos vaistus, sugebėjo kainą sumažinti net 7-10 kartų. Apibendrinant noriu pasakyti, kad pirmiausiai išspręskime finansines problemas, mokėkime medikams adekvačias algas, atitinkančias jų ypatingai sudėtingą darbą. Mano giliu įsitikinimu, tada neliks ir kyšių problemos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Siųskite ją mums el. paštu pilieciai@delfi.lt!