Neįtikėtina augintinio gelbėjimo istorija: Airijoje mirusio šeimininko šuo pasiekė Lietuvą tik tautiečių dėka

Vis dar dvejojate, kad tautiečiai visuomet išties pagalbos ranką? Savo nuomonę turėtumėte pakeisti sužinoję trijų lietuvaičių – Kilmintos, Zoraidos ir Tomo – istoriją, kaip jie išgelbėjo Airijos sanitarinėje tarnyboje atsiradusį mirusio lietuvaičio šunį. Šių trijų žmonių dėka augintinis buvo pargabentas į Lietuvą ir šiuo metu laimingai gyvena kartu su naujaisiais šeimininkais.

Po dėdės mirties augintinį pasiėmė šungaudžiai

Apie šią istoriją pirmoji DELFI papasakojo Kilminta Bacevičiūtė. Pasak merginos, prieš 12 metų į Airiją gyventi išvažiavo jos dėdė Albinas, kuris, susidraugavęs su vietiniais kaimelio gyventojais, iš kaimyno airio Derry įsigijo mažytį, kelių mėnesių juodąjį vokiečių aviganių veislės šuniuką.

„Kadangi jis ir Lietuvoje labai mylėjo šunis, norėjo draugo ir ten. Šunį pavadino Smirnovu (nuo rusiško žodžio „ramiai‘‘ – rus. смирно). Jis labai mylėjo savo šunį, jį dresavo. Kadangi Albinas įsigijo savo laivelį ir ten žvejodavo, tai Smirnovas su juo plaukdavo ir į žvejybą, visada buvo kartu. Jie buvo neišskiriami draugai“, – rašė mergina.

Deja, vasario 20 d. merginos šeimą pasiekė žinia, kad dėdė Albinas mirė. Kilminta pasakojo pradėjusi dėdę pažinojusių žmonių klausinėti, kur galėjo dingti šuo, skambinti į prieglaudas ir joms siųsti šuns nuotraukas, tačiau nieko naujo nesužinojo.

„Tik kai man pavyko susisiekti su airiu Derry, jis man pasakė, kad šunį išsivežė „dog warden“ (angl. šungaudžiai). Tada pradėjau ieškoti, kas tai yra, ir vienoje moterų grupėje feisbuke mane supažindino su Zoraida, kuri sutiko man padėti. Airis Derry davė šungaudžių telefono numerį, paskambinusi sužinojau, kad šuo pateko į sanitarinę tarnybą ir jam duota 14 dienų iki užmigdymo. Tada jau buvo ketvirta para“, – savo prisiminimus rašė Kilminta.

Ji su šungaudžiais sutarė, kad jie šunį dar palaikys su sąlyga, kad kiekviena šuns laikymo para bus apmokėta (šuns laikymo sanitarinėje tarnyboje paros kaina yra 10 eurų). Tuo pat metu moteris aiškinosi, kokių dokumentų reikia, norint šunį pasiimti iš sanitarinės tarnybos.

Padėjo Airijoje gyvenantys lietuviai

Zoraida Radavičienė – Airijoje gyvenanti lietuvė, kuri feisbuke turi sukūrusi grupę gyvūnų mylėtojams. Viena grupės narių kreipėsi į ją, pamačiusi Kilmintos pastangas rasti tuomet dar nežinia kur buvusį šunelį. Deja, paaiškėjus, kad vokiečių aviganis yra sanitarinėje tarnyboje, buvo nedaug vilčių ten iš jį išvaduoti – Airijoje ši veislė įtraukta į agresyvių veislių šunų sąrašą, be to, vienas likęs šunelis neprisileido sanitarinės tarnybos darbuotojų.

„Visas dienas palaikėme intensyvų ryšį su Kilminta, kuri buvo Lietuvoje. Įvykiai klostėsi lyg linksmaisiais kalneliais lėktume... Po prašymo pagelbėti, pirmiausiai kreipiausi į Aušrą Lajauskienę, kuri dirba savanore vienoje iš Airijos prieglaudų. Reikėjo informacijos, apie gyvūno paėmimo tvarką, sužinoti, kokie šansai jį atgauti ir kaip pasielgti teisingai“, – pasakojo Zoraida.

Išsiaiškinusi, kaip reiktų elgtis, ji kreipėsi į Tomą Vingelį, kuris transportuoja smulkius krovinius iš Airijos į Lietuvą ir atgal. Kaip pasakojo Zoraida, jis ne kartą nemokamai buvo pagelbėjęs, pavyzdžiui, iš Airijos vežant labdarą į Šilutę.

Kaip buvo gelbėjamas Smirnovas

Kai Tomui paskambinusi Zoraida paprašė padėti išgelbėti Smirnovą, jis tikriausiai nežinojo, su kokiais sunkumais jam teks susidurti.

Pirmiausiai Tomas susisiekė su Korko grafystės veterinarijos darbuotoju, kuris tvarkė visus su Smirnovu susijusius reikalus.

„Man buvo pasakyta, kad šuns neatiduos, nes jis yra agresyvus ir kad jis nieko prie savęs neprisileidžia. Po 30 min. pokalbio radome šiokį tokį kompromisą: aš turėjau gauti visus kontaktus, kur šuo gyvens Lietuvoje, taip pat suteikti savo adresą Airijoje, sumokėti už šuns licenciją (kuri Airijoje yra privaloma kiekvienam šuniui, net jei jis būna tik namuose ir neina į lauką), sumokėti už praleista laiką sanitarinėje tarnyboje ir pasirašyti, kad jei šuo mane apkandžios, niekam pretenzijų nereikšiu“, – prisiminė Tomas.

Užpildęs visus dokumentus, Tomas su veterinaru nuvažiavo paimti Smirnovo prie Korko miesto. Autobusiuke jis buvo patalpinęs kelioninį narvą, šungaudys taip pat atvežė maisto, kuri Tomas norėjo sudėti į indelį, tačiau šis neleido – neva šuo agresyvus, todėl suvalgys ir taip.

Šungaudžiui atidarius bagažinę, Tomas spėjo pamatyti Smirnovo narvą, kuriame buvo mažas tarpelis orui įeiti.

„Darbuotojas, paėmęs specialų pagalį su kilpa, įvedė Smirnovą į mano automobilyje esantį narvą ir besišypsodamas palinkėjo gero kelio. Kai Smirnovas jau buvo mano rankose, paskambinau Zoraidai ir pasakiau – šuo mano rankose, iškovojau jį“, – rašė Tomas. Tai įvyko prieš pat Smirnovo buvusio šeimininko Albino laidotuves.

Iš pradžių jis šunį maitino ir vandenį jam pylė neatidaręs narvo, nes Smirnovas nebuvo labai draugiškai nusiteikęs, tačiau nuvežus jį pas veterinarą padaryti naujo paso, augintis nebelojo ir nebeurzgė – taip elgėsi tik prie pašalinių žmonių. Norėdamas apžiūrėti Smirnovą, veterinaras pasiūlė Tomui suduoti augintiniui raminamųjų tablečių svieste, tačiau po 30 min. šunelis vis tiek nebuvo ramus.

„Beliko viena išeitis – paėmiau antsnukį ir turėjau jį kažkaip uždėti. Priėjus prie Smirnovo, nedrįsau ramiai atidaryti narvo ir uždėti antsnukio, todėl daviau jam jį pauostyti, ką jis ir padarė. Beuostydamas lyžtelėjo man pirštą – taip supratau, kad įgyju jo pasitikėjimą ir galiu atsargiai bandyti uždėti antsnukį. Žinoma, nelabai noriai, bet jis leidosi“, – prisimena Tomas.

Smirnovą apžiūrėjęs veterinaras išdavė jam naują pasą, davė vaistų nuo ausų uždegimo,ir šunelis buvo pasiruošęs kelionei. Tiesa, jos jam teko palaukti dvi savaites.

Kadangi Tomas į namus šuns vestis negalėjo, nes šis dar neprisileido kitų žmonių, jis paprašė Zoraidos pagalbos. Žinia pasidalijusi feisbuke, moteris susilaukė didžiulio tautiečių palaikymo ir taip surinko paramą Smirnovui išgelbėti.

„Neįtikėtinai greitai ėmė sklisti žinia, žmonės aukojo ir iš Lietuvos, Airijos bei kitų šalių. Bendra per savaitę paaukota suma buvo beveik 500 eurų. Tai buvo nuostabu, nes Smirnovas tuo metu jau buvo priimtas į „Dog B&B“ šunų viešbutį Dundalko užmiestyje, kurio šeimininkė Monika padarė nuolaidą, sužinojusi šunelio istoriją. Iš surinktų pinigų buvo galima apmokėti viešbutį, vizitą pas veterinarą, vaistus, kelionės paso išdavimą, skiepą, nukirminimą. Tai – nuostabus ir nuoširdus žmonių poelgis“, – pagalbininkų gerumu džiaugėsi Zoraida.

Tomas šunelį ne tik nuvežė į viešbutį ir jo šeimininkams paaiškino, kaip reiktų juo rūpintis, bet ir užsuko Zoraidai parodyti mažylio, kurį jiems kartu pavyko išgelbėti.

Kaip pasakoja vyras, praleisti dvi savaites be Smirnovo jam buvo nelengva – jis nuolat galvojo, kaip jaučiasi šuniukas.

„Pagaliau atėjo laikas, kada turėjau vykti pasiimti mažylio iš viešbučio. Atvykau ir galvojau, ar atpažins, ar prisileis, vis dėlto draugavom vos kelias dienas, o paskui palikau jį kelioms savaitėms svetimoje vietoje. Kaip jūs manot? Atpažino, pripažino. Dar buvau narvo nesutvėręs, tad ėmiausi darbo, o šeimininkė su pavadėliu laikė Smirnovą, bet neišlaikė – mažylis atbėgęs šoko į bagažinę, atsisėdo ir leido suprasti, kad nori važiuoti“, – pasakojo Tomas.

Šeimininkai jo net pasiteiravo, ar šunelis keliauja į geras rankas – taip prie jo prisirišo, kad net būtų norėję augintinį pasilikti sau.

Nelengva kelionė į Lietuvą

Po dar vieno apsilankymo pas veterinarą, kovo 14 d. Tomas su Smirnovu išvažiavo į ilgą, 4 dienų kelionę į Lietuvą. Kovo 17 d. jie pasiekė Klaipėdą ir Tomas nuvežė šunelį į Kilmintos ir jos draugo Irmanto namus.

Tomas prisimena, kad naujiesiems šeimininkams priėjus prie automobilio, šuniukas parodė pyktį, tačiau vėliau nusiramino.

„Kai Kilminta atsitraukė ir su pavadžiu nuėjome į namą, viskas pakrypo kita linkme, reikėjo kelių akimirkų, kad būdamas su antsnukiu mažiukas susipažintų su naujais šeimininkais, ir po kokių 20 minučių jau lakstė name be antsnukio ir palaidas. Buvo džiaugsmo ir man, ir Smirnovui, ir Kilmintai. Kai reikėjo išvažiuoti, palikus mažylį naujuose namuose, net susigraudinau, nes per tiek laiko jau buvome susidraugavę, vienas kito pasitikėjimą įgiję“, – pasakojo Tomas.

Pasak Kilmintos, naujosios Smirnovo šeimininkės, su augintiniu jie jau pirmą dieną važiavo pasivažinėti automobiliu (nes jis labai labai mėgsta važiuoti), ėjo pasivaikščioti.

„Pirmą parą jis parodė, kokias komandas moka (ir sėst, ir „labas“, ir „op“, ir „ieškok“, ir pan.). Pirmą parą glaudė savo meškino galvą prie mūsų ir mėgavosi glostymu. Agresyvaus šuns įvaizdis išgaravo akimirksniu. Tai – žmogų besąlygiškai mylintis gyvūnas, kuriam reikalingas švelnumas, kaip ir bet kuriam gyvam sutvėrimui. Taip, jis ilgisi savo šeimininko Albino ir matau, kaip jo laukia. Viską išduoda jo ilgesingas žvilgsnis. Bet matau ir jo meilę žmogui, mums. Matau, kaip išėjus pasivaikščioti, jis akytėmis seka mane ir mano draugą Irmantą, saugo mus. Jam reikia tik laiko užsimiršti, reikia pamiršti patirtą siaubą sanitarinėje tarnyboje ir savo žmogaus netektį“, – mano Kilminta.

Ji dėkoja visiems padėjusiems lietuviams Airijoje, kurių iki šios istorijos ji net nepažinojau.

Šuniuko gelbėjimą suorganizavusios Zoraidos manymu, ši istorija tik parodo, kad, jei tik norisi išspręsti iškilusį klausimą, tai padaryti galimybė visada yra. „Nereikia bijoti sunkumų, juos reikia valdyti ir kalbėtis su žmonėmis, pasaulis nėra beviltiškas, jame vis dar rusena gėris“, – sako ji.