Tas geras noras buvo gyventi normalų gyvenimą. Tokį, kaip iš paveiksliuko. Todėl 12 klasėje pradėjau sportuoti, sveikai maitintis, madingai rengtis ir žvalgytis įdomios draugijos.
Įstojau į kito miesto universitetą ir žiūrėdamas į veidrodį nusprendžiau, kad visai gerai būtų pradėti naują gyvenimą, suaugusiojo etapą. Mano manymu, atrodžiau neblogai, tad beliko „susitvarkyti“ vidų. Tai daryti bandžiau per prievartą gyvendamas socialų gyvenimą.
Šiaip esu intravertas, labiau mėgstu bendrauti internetu nei gyvai, labiau skaityti ir žiūrėti filmus, nei dūkti vakarėliuose, bet supratau, kad tai man laimės neatneš.
Kai apsikeitėm kontaktais su bendrakursiais, dėjau prie draugų visus iš veido matytus ir po truputį, per grupes, per „patinka“ paspaudimus ėmiau megzti ryšius.
Kad nebūtų nuobodu, kuo greičiau prie reikalo – internete sukūriau apie save šiokią tokią reputaciją ir atėjo laikas perkelti tai į realybę. Tokiu būdu susipažinau su smagia kompanija ir žavia mergina. Po kiek laiko tapome pora.
Sakyčiau, gražiai vienas kitą papildėm, ji buvo aktyvesnė, aš – ramesnis, ir taip toliau. Laikiau, kad man labai pasisekė. Ji padėjo man lįsti iš uždaruolio kiauto, aš ją, kai reikėdavo, sustabdydavau.
Buvom laimingi vienas kitę sutikę.
Bet tada atsirado ji...
Kompanijoje atsirado nauja „narė“ ir viskas ėmė ristis žemyn. Prašau nerašyti kvailų ir vulgarių komentarų, bet ta „ji“ suviliojo ne mane, bet mano merginą!
Manoji minėjo, kad yra biseksuali, bet visada galvojau, kad tai pokštas, kažkoks „prikolas“, o ne realybė... Vadinkit mane kaimiečiu, bet kai iš tikrųjų suvokiau, kad ne tik kiekvienas vaikinas yra man konkurentas, bet ir kiekviena mergina, pasaulis tikrai virptelėjo po kojom...
Į mano ramų jaukų pasaulį ėmė lįsti iki šiol nepažinti santykių modeliai – poligamija, „open relationship“ (angl. atvira draugystė be įsipareigojimų, kai poros nariai gali megzti santykius su kitais partneriais) ir taip toliau. Aš žinau, ką reiškia biseksualumas ir kad tai nereiškia „duotis su visais“. Tačiau mano mergina pūtė miglą į akis ir sakė, kad su merginomis santykiai „nesiskaito“, toleruočiau ir t.t. Pasijutau kaip šuniui penkta koja...
Žodžiu, įdėjęs daug pastangų, kad turėčiau, ko noriu, dabar žlungu iš vidaus, žlungu kaip vyras – negi esu toks mazgotė, kad merginai negana manęs, norisi dar ir kitos merginos?
Nežinau, kiek tai tęsis... Ir kaip man jaustis, kai įsivaizduoju, ką veikia mano mylimoji, kai sako, kad eina „mergaitiškai paplepėti su drauge“... Iš vienos pusės – nenoriu prarasti, nenoriu paleisti vėjais visko, ką pasiekiau, iš kitos pusės – tai ne gyvenimas...
Išsipasakojus kiek palengvėjo. Nerašiau daug smulkmenų, kad nebūčiau atpažintas. Nors kartais apima jausmas, kad net žmonės gatvėje žino ir tyliai kikena iš manęs...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Patarkite kitoms poroms – ar tokiu atveju įmanoma išsaugoti santykius? Papasakokite, kaip tai padarėte. O galbūt jūs esate tas, kurio gyvenime netikėtai atsirado naujas susižavėjimo objektas, nors manėte, kad jūsų santykiai – puikūs? Kaip manote, ar nauja simpatija būtinai reiškia santykių pabaigą, o gal tik simbolizuoja atsiradusią rutiną?
Laukiame Jūsų istorijų ir nuomonių bei patarimų – jei norite papasakoti asmeninę patirtį, anonimiškumą garantuojame.
Už drąsą ir atvirumą dviem žmonėms padovanosime po I. Liutkevičienės knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte“! Savo istoriją galite siųsti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ arba spausdami pilką mygtuką teksto apačioje.