Pati turėjau parskristi po savaitės, o vyras būtų parvykęs kiek vėliau. Deja, vėliau persigalvojome ir nusprendėme visam laikui į Lietuvą negrįžti. Tada dar gyvenome pas vyro šeimą, nuomojomės kambarį, o jie jau turėjo vieną šunį. Labai bijojome, kad abu šunys gali nesutarti.
Pradėjau ruoštis kelionei. Ėjome pas veterinarus, teko mažąją Bellutę paskiepyti, dėti mikroschemą, be kurios šuo negali kirsti sienos, duoti vaistų nuo kirminų. Tai užėmė šiek tiek laiko, išvykome, kai Bellai buvo 4 mėn. Susiradau vežėjus, kurie važiuoja į Angliją ir turi leidimą gabenti augintinius. Važiavau kartu, kad mažylei būtų mažiau streso. Deja, šuo buvo bagažo skyriuje, o aš – tarp keleivių. Plyšo širdis žinant, kad ji tamsoje, narve ir viena be manęs. Kai tik turėdavome galimybę, sustodavome, eidavome pamankštinti kojyčių, tačiau paskui būdavo labai sunku emociškai įlaipinti ją atgal į gabenimo narvą.
Po ilgos kelionės pagaliau parvykome namo. Vyras, pamatęs Bellą gyvai, iš karto įsimylėjo. Pirma pažintis su namie jau gyvenusia Labradoro veislės kalyte nebuvo tokia baisi, kaip galvojome, reikėjo kelių parų, kad jos abi taptų neišskiriamos. Prabuvome ten neilgai, teko keltis į kitą miestą dėl vyro darbo. Radome kitą kambarį, kur mus priėmė su Bella. Žadėjome pasilikti neilgam, tik tol, kol rasime butą ar namą. Deja... Tai truko metus laiko, paieškos niekada neduodavo vaisių, dėl šuns niekas nenorėjo priimti.
Šiandien jau gyvename bute, važinėjame į darbus nemažą atstumą, bet pagaliau esame laimingi. Per visus patirtus vargus niekada net nekilo mintis atiduoti Bellos kažkam kitam. Ji tapo mūsų šeimos nare tą pačią minutę, kai ją pamačiau, vadiname ją savo „pirmagimiu“. Bellai šiuo metu yra 2,5 metų, visur keliaujame kartu, ar tai būtų kelionė traukiniu, autobusu ar automobiliu, negalime jos palikt niekam kitam net parai.
Jausmas, kai nusipirkau Bellą, buvo nerealus, atrodo, net gyvenimas tapo gražesnis, ji mūsų namus užpildo laime. Šiuo metu laukiamės vaikelio, Bella turės „broliuką“, labai tikimės, kad jį priims lyg savą ir nekils jokių problemų, kai teks dalintis tėvų meile.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.