Ėmiau sportuoti, tačiau svoris ne tik kad nekrito, bet dar labiau paaugo. Tuomet ėmiau mažinti maisto porcijas, gėriau daug vandens. Deja, kilogramai tirpo lėtai. Kaip tik sulaukiau skambučio iš agentūros, paprašė atvykti pas juos. Kelias dienas nieko nevalgiau (maistą nešdavausi į savo kambarį, kad tėvai nematytų, kaip jį sušeriu šuniui, ribojau geriamo vandens kiekį).

Nuvykus į agentūrą svėriau taip trokštamus 53 kg. Mane išsiuntė į Milaną. Ten pamačiau daug labai gražių už mane daug lieknesnių manekenių. Norėjau būti kaip jos. Išmokau iš kambariokių manekenių, kaip apgauti skrandį: per dieną suvalgydavau tik salotos lapą, agurką arba obuolį. Gerdavome tik vandenį. Jaučiausi labai prastai, nuolat svaigo galva, greit pavargdavau, tačiau žinojau, kad tai dėl „grožio“. Nesustoti skatino ir dizainerių pagyros, kad esu labai liekna (juk jiems tereikia pakabų)...

Tuo metu mano KMI tebuvo 16,5. Tačiau aš toliau badavau, galiausiai nebepajėgiau dirbti, mane išsiuntė atgal į Lietuvą. Pamatę tėvai mane išsigando, tačiau aš gyniausi, kad viskas gerai. Aš nevalgiau nieko, ką tėvai atnešdavo. Pykomės. Jie vežė mane pas gydytojus, tačiau tai mažai gelbėjo. Galiausiai išsekau taip, kad atsidūriau reanimacijoje: dėl elektrolitų trūkumo sutriko širdies darbas, kojos dėl baltymų trūkumo ištino... Ligoninėje praleidau mėnesį.

Po to mane perkėlė į skyrių, kur toliau tęsė gydymą, per prievartą maitino. Tas periodas buvo labai sunkus. Galiausiai po vienerių metų aš galima sakyti sveikau – svėriau jau 60 kg. Pripažinau savo ligą. Pradėjau pamilti save tokią, kokia esu, tačiau tai padaryti buvo sunku. Nuo bado, o po to sekusio papilnėjimo, mano kūną išvagojo strijos, kojas bjaurojo celiulitas – kad ir kokia jauna ir plona tebuvau...

Aš dėl to labai jaudinausi ir nusprendžiau susiimti. Kasdien ėmiau po 1 val. intensyviai sportuoti su treniruokliais, papildomai 30 min. skirdama jogai ir meditacijai. Visiškai atsisakiau ne sveikų produktų, ėmiau valgyti virtą, troškintą maistą. Taip dar po vienerių metų sustiprėjau, nuo kojų dingo celiulitas (strijos, aišku, liko, tačiau dėl jų dabar nebeliūdžiu – jos man kasdien primena kokį sunkų kelią nuėjau ir kad privalau nepasiduoti).

Šiuo metu esu 175 cm ir sveriu 70 kg, tačiau mano didžiąją dalį kūno sudaro raumenys. Jaučiuosi sveika, graži ir pagaliau laiminga. Linkiu ir Jums pamilti save.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kada, jei ne dabar? Tokia mintis gali tapti šaunia pradžia visiems, nusprendusiems, kad metas kažko imtis, jei atvaizdas veidrodyje netenkina. Pavasaris tam puikiai tinka, todėl kviečiame visus, jau besidžiaugiančius juos tenkinančiais pokyčiais, pasisakyti ir įkvėpti kitus!

Pasidalink savo sėkmės istorija, papasakok, kaip siekei savo tikslo, ir paskatink kitus nepasiduoti! Padrąsink tuos, kurie dar svarsto apie registraciją į pirmąjį bėgimą ar niekaip nepradeda sveikai maitintis, nes bijo, kad toks maistas jiems bus neskanus!

Už įkvėpimą ir tavo aprašytus pokyčius vienam žmogui padovanosime tris knygas! Savo istoriją galite siųsti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ arba spausdami pilką mygtuką čia.