Taip jau atsitiko, kad mūsų mažasis susirgo Roto virusu. Ankstyvą ketvirtadienio rytą nuvykome į Kaune esančią infekcinę ligoninę priėmimo skyrių. Ir tai tikriausiai buvo didžiausia klaida, kurią padarėme. Atvykus į skubios pagalbos priėmimo skyrių, tikriausiai dar neįtariau, kad mūsų šalyje taip gali būti. Atvažiavome ligos pradžioje, praėjus kelioms valandoms po pirmųjų simptomų.
Atėjo daktarė, pamatavo sūnaus temperatūrą ir pasakiusi, kad jokių kraujo tyrimų šiuo metu nedarysime, nes nieko nematysime, išleido namo. „Stebėkite, jeigu matysite, kad blogėja, atvažiuokite dar kartą.“
Visą dieną vaikas buvo pakankamai energingas, vandenį gėrėme įprastai, taip pat ir valgėme. Tačiau atėjus vakarui ir sūnui užmigus nakties miegui, situacija pablogėjo. Nenorėdami rizikuoti, kadangi bemiegant pakilo temperatūra, apie 1 val. nakties iškvietėme greitąja pagalbą. Na viskas kaip ir aišku, atvykusi medikė įtardama Roto virusą pasiūlė važiuoti į infekcinę ligoninę. Šioje dalyje ir prasidėjo įdomybės.
Atvykus į tą patį priėmimo skyrių kuriame buvome ir ryte, apie 15 minučių laukėme kabinete. Ar pikta? Ne. Nesijaučiame išskirtiniai ir papildomo dėmesio tikrai nereikalaujame, juolab kad 15 minučių nėra ilgas laiko tarpas. Ir štai, į kabinetą įeina bežiovaujanti budinti daktarė, seselė ir dar viena garbingo amžiaus moteriškė. Išklausinėjus anketinių duomenų apie sūnaus svorį, ūgį ir simptomus, pradeda dar kartą pildyti tuos pačius lapus, kuriuos dar ryte pildė jos kolega.
Čia iškyla pirmas klausimas, kam užvedama antra identiška „byla“ su ligos simptomais, jeigu ant stalo padėta pirmoji? Na, nepaisant to, man tikrai nesunku pasakyti, kiek sveria vaikas ir su kokia temperatūra mes atvažiavome. Per ateinančias 40 minučių, mano kantrybė pradėjo sekti.
Kas buvo? 40 minučių gydytoja ir seselė svarstė ir tarėsi, kaip pildyti popierius, kokią formą pildyti ir kur guldyti, paskambino bent kelis kartus telefonu, pasiteiraudama kuriame skyriuje yra vietos. Ne, temperatūros sūnui niekas nematavo, stetoskopas taip pat nebuvo panaudotas. Tiesiog 40 minučių sėdėjimo ir darbuotojų neišmanymo, kokią formą pildyti ir nuo kada paskirti guldymo į stacionarą datą. Žinoma, per tą laiką vaiko temperatūra dar labiau pakilo ir jis užmigo tiesiog ant rankų. Pagaliau atėjo ta akimirka, kai damoms pavyko pabaigti popierizmo procedūrą ir buvome informuoti, kad gulsime į intensyvios terapijos skyrių.
Čia grįžtame prie trečios garbingo amžiaus moteriškės. Ji mus lydės į kitą skyrių. Tik prieš tai suraukta veido fizionomija ir rūsčiu veidu pasako, kad tėtis neis ir liks čia su daiktais. Ta prasme, neis? Jau kiek griežtesniu tonu atsakius, kad tėtis eis kartu ir prašau lydėti ten ,kur reikia, moteriškė sumurmėjo po nosimi ir neturėdama kitos išeities palydėjo. Intensyvios terapijos skyriuje viskas tikrai gerai. Na, ne veltui tai ir yra intensyvios terapijos skyrius. Patalpų vėdinimas, priežiūra ir visa kita.
Kai sūnus pasijuto geriau, atėjo diena perkėlimui į vaikų infekcinių ligų skyrių. Perkėlė tuo metu, kai su sūnumi buvo mano žmona, kadangi aš buvau trumpam išvažiavęs. Telefonu paklausiau, kaip palata, ar viskas gerai, žmona atsakė vienu žodžiu – „Tragedija“. Savaime suprantama, savo žmona aš pasitikiu, bet žinant, kad ne ilsėtis atvažiavome, kad kartais moterys sutirština spalvas, save nuteikiau, kad negali būti taip blogai. Bet klydau. Skyrius į kurį buvome perkelti prašvinkęs įvairiais kvapais, tamsūs koridoriai ir susiraukę, arogantiški skyriaus darbuotojai net mane, pakankamai stiprių nervų žmogų išmušė iš vėžių.
Atėjus į palatą pamačiau tokį vaizdą, kurį mačiau dar 1994 metais. Sienų tinkas krenta, lovos ir kėdės tikriausiai nekeistos nuo ligoninės pastatymo, skardinės vitrininių langų palangės prie lovų, neveikiančios rozetės ir visiškai nevėdinamos patalpos yra niekis su vaizdu palatos tualete. Pelėsis, smarvė, išbyrėjusios plyteles ir skylė grindyse. Kaip manote ar taip turi atrodyti infekcinių ligų vaikų skyrius?
Maža to, per pastarąsias kelias dienas, valytoja į palatą nebuvo užsukusi. Atėjusios seselės paprašėme termometro ir sulaukėme atsakymo, „o tai ką jūs iš namų neatsivežėte?“ Čia nuo komentaro susilaikysiu. Spręskite patys.
Galėčiau rašyti ir rašyti, ko prisiklausiau iš palatos „kaimynų“, iš kitų tėvų, gulinčių gretimose palatose su savo vaikais. Patikėkite manimi, tai nėra patys geriausi atsiliepimai. Nesame „super mamytė“ ir „super tėvelis“ , kurie patys daktarams pasakome diagnozę ir patys paskiriame gydymą.
Pasitikime savo srities profesionalais ir savo vaiko sveikatą patikime jiems. Kaip ir visi Lietuvos gyventojai mokame mokesčius ir tikimės sulaukti profesionalios pagalbos. Bet žinote, bandyti sveikti antisanitarinėmis sąlygomis gali būti labai ilgas procesas. Kodėl aš turiu mokėti PSD įmokas, jeigu mano trijų metų sūnus negauna kvalifikuotos pagalbos, kai jam to reikia?
Palieku vietos interpretacijoms, ir iš visos širdies linkiu aplenkti Kauno II klinikinę ligoninę. Tausodami savo ar savo artimųjų sveikatą bei nervus, būkite protingi, aš siūlau pasirinkti kitą gydymo įstaigą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
VšĮ Kauno klinikinės ligoninės komunikacijos specialistas Saulius Tvirbutas sutiko pakomentuoti DELFI skaitytojo skundą:
„Visada siekiame, kad personalas ne tik dirbtų profesionaliai, bet ir pagarbiai bendrautų su pacientais. Tai yra vienas iš svarbiausių mūsų prioritetų. Tačiau norime pastebėti ir kai kuriuos laiške minimus netikslumus, ypač susijusius su budinčiu personalu. Pirmą kartą mažasis ligonis buvo išleistas į namus dėl to, kad tuo metu nebuvo simptomų, dėl kurių reikėtų jį guldyti į ligoninę. Apie tai mini ir patys paciento artimieji. Jiems atvykus antrą kartą naktį, budinti gydytoja priiminėjo ir vertino kito anksčiau atvykusio paciento būklę (tai patvirtina priėmimo skyriaus dokumentai), todėl reikėjo palaukti. Taip pat dėl to gydytoja, slaugytoja, slaugytojo padėjėja negalėjo būti „apsimiegojusios“.
Šiuo metu mūsų ligoninės Vaikų ligų I skyriuje vyksta remonto darbai, stengiamės pagerinti gerbuvį. Vaikų sergamumas šiuo metu yra labai didelis, dėl to pirmą parą vaikas praleido Intensyvios terapijos skyriuje gydytojų ir slaugytojų priežiūroje.
Norime akcentuoti, kad dėl personalo bendravimo ar kilus bet kokiems kitiems klausimams prašome kreiptis į skyriaus vadovus arba į administraciją. Nurodžius konkrečius darbuotojus daug lengviau ištirti tikras aplinkybes.
Dėl valytojų darbo. Visuose skyriuose darbuotojai privalo užtikrinti švarą. Intensyvios terapijos skyriuje pacientas praleido vieną parą, paskui buvo perkeltas į Vaikų ligų I skyrių. Ten jis irgi buvo gydomas vieną parą. Todėl nėra tikslu teigti, kad valytoja į konkrečią palatą nebuvo atėjusi kelias paras, bet aiškinsimės, ar tikrai nenusižengta įstaigos tvarkai.
Ligoninėje termometrų yra užtektinai. Pacientai gali naudoti savus termometrus, tačiau įstaigoje naudojami tik įstaigos medicininiai prietaisai ir vertinami tik jų rodikliai, nes jiems yra taikomi specialūs reikalavimai. Dokumentuose yra įrašas apie tai, kad pacientui buvo pamatuota temperatūra, atliktos kitos reikalingos tokiais atvejais procedūros.
Dėl ligoninės patalpų būklės. Įstaigos korpusai, palatos išties daug metų buvo neremontuojamos. Intensyvūs darbai pradėti prieš kelerius metus suformavus naują administraciją. Kai kurių ligoninės patalpų būklė vis dar yra opi problema, tačiau ieškome finansavimo šaltinių įvairiuose fonduose, skiriame vidinius resursus. Pernai baigėme renovuoti Kauno klinikinės ligoninės korpusą, esantį Baltijos g. 120. Į atskiras naujas patalpas perkeltas ir pagal pasaulio klinikų standartus įrengtas Vaikų priėmimo, skubios pagalbos ir intensyvios terapijos skyrius, atnaujinamas suaugusiųjų infekcinių ligų priėmimo padalinys, atliekami remonto darbai palatose. Šiuo metu remontuojamas ir minėtas Vaikų ligų I skyrius bei kiti padaliniai. Turime labai daug statinių, o lėšos yra ribotos, todėl pažanga nors ir yra nuolatinė, bet nevyksta tokiais tempais, kokiais norėtume.
Pridedame kelias nuotraukas su jau suremontuotomis Vaikų ligų I skyriaus patalpomis.“
Galite pasidalyti savo patirtimi? Siųskite ją el.paštu pilieciai@delfi.lt!