Rašytojai ją aprašę ir žodžiais numylavę,
O dailininkai paveikslus dedikavę...
Mylima, LIETUVA, šalele mana, –
Skambiai praeities dainių apdainuota
Ir daugel tautų pražygiuota,
Bet iki galo nenuniokota...
Ten tarp upių ir ežerų krašte,
Gyvavo visko mačiusi tauta.
O Lietuva, mieloji,
Mano mylimoji,
Tu ten, kur senolių žemelė,
Bet ar vis dar nepasiduodanti ir kovojanti
Ar tik vegetuojanti?
Mūs protėviai kovojo
Ir sielas savo aukojo,
Kad tik trispalvė laisvai plevėsuotų,
O žmonių vienybė ir tvirtybė triumfuotų...
Kad meilė, džiaugsmas ir palaima,
Laimė, viltis ir šiluma,
Įsikurtų mus nešiojančioj
Ir globojančioj žemelėj...
Globojanti žemelė, sakot? Taip taip. Man tai yra namai, kur esu gimusi. Gimusi ir augusi. Tai vieta, kurioje susipina įvairiausi jausmai ir išgyvenimai, nes ten vis dar gyvena mano prisiminimai... Būta gerų ir nelabai; labai linksmų ir labai liūdnų... Ten tiek daug patirta, kad net, rodos, akyse šmėžuoja praeities šmėklos norėdamos išvysti nūdienų šviesą! Ech, visko tiek daug, tarsi plačiausi jausmų vandenynai, kurie susipina į emocijų visumą pavadinimu – „Lietuva“.
Esu daug apkeliavusi... Ne vienoje valstybėje gyvenusi ir daug ką mačiusi, bet kiekvieną dieną mane konfrontuodavo egzistenciniai klausimai: kas aš? Kaip save įvardyti? Žmogumi, kuris slepiasi po kitos kultūros padange ir tvirtai užrakinęs širdyje jausmus, žiūri iš tolo į tą vieną vienintelę savąją Lietuvėlę?
Minčių pinklėse vis skendėjau, nes nuolat išlikdavo toks jausmas, kad esi svetimas. Net ir dangus atrodė kažkoks visai kitoks. Na, toks, kuris nesišypso tau, bet nusigręžia nuo tavęs... O kiekvieną kartą grįžtant į Lietuvą ir žvelgiant jos pusėn, mane užvaldydavo jausmų antplūdis, kad žiūrėk, aš jau čia, netoli, visai čia pat... Ir betariant palengva žodį „LIE-TU-VA“ akis užpildo ašaros...
Nors Lietuvos dar kol kas negalėčiau vadinti stipria ir mylinčia šalimi, bet tvirtai tikiu, kad kada nors, gal ne šiandien ir ne rytoj, bet vieną dieną mano lūkesčiai išsipildys ir ji taps tokia, kokios norime kiekvienas: be skurdo, be neapykantos ir kitų neigiamų dalykų... Skamba per daug idealiai, ar ne? Bet tiesa yra tokia, kad to pasieksime ar ne, priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų ir pasirinkimų, juk tik mes, Lietuvos vaikai, kurie esame tarsi jos ambasadoriai, viską galime pakeisti ir pasukti likimą visai kita linkme...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!