Kažin, kiek žmonių kyla nervas ar, kaip dabar populiaru vadinti, nerimas, dėl daugybės susikaupusių neatliktų darbų, kuriuos prašo atlikti sąžinė?
Pavyzdžiui, užsakyti vaikui profilaktinį vizitą pas dantistą? Ar paskambinti bičiulei, kurios vyras (pašnibždėjo kita bičiulė) nuėjo į kairę? Ar net užregistruoti į kirpyklą? Save! Ne ką kitą – save.
Prabėgo diena ir vakare vėl susivoki, kad prabėgai ir tu.
Pusryčiai, darbas, pietūs, darbas, parduotuvė, vakarienė, vaikų prausimas, lova. Seksas? „Mielasis, gal rytoj?“
Pavasaris, vasara, ruduo, žiema, pavasaris. Metai, penkmečiai, dešimtmečiai, jei pasiseks, šimtmetis. Tik vienas. Daugiausiai vienas.
Po tokios ilgos įžangos iš karto seka dėstymas, kulminacija ir vizualiai išreikšta atomazga.
Planavau iššveisti grindis, bet mane pakvietė baigianti ant palangės nudžiūti mėta. „Persodink mane, nes... mirštu“, – sušnabždėjo.
Tad kaip stojau prie vazoninių ir žemės darbų, taip su trim pertraukėlėm gerų poros valandų rezultatas toks: persodinta mėta verkiančioji, rozmarinas kvapusis, alijošius iš Tenerifės, lauramedis amalų apsėstasis, brangi gėlė dovanotoji. Ir dar užveistas naminis palanginis prieskonių darželis iš bazilikų, krapų, petražolių, agurklės, pelyno ir juozažolės.
VAT! Čia „vat“ reiškia ne pridėtinės vertės mokestį angliškai. Jis išreiškia tokį lengvą pasididžiavimą savimi.
Einu gerti iš nudžiuvusių mėtų šakelių paruoštos arbatos.
Užsitarnavau. Tikri natūriniai mainai. Mėta atsidėkojo...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pirmąją „Bedarbės dienoraščio“ dalį galite perskaityti čia.