Darbas dažniausiai nėra labai intensyvus ar reikalaujantis didelių atsakomybių, todėl susigalvoju saviveiklos, savanoriškų veiklų, – prisiimu įsipareigojimų, gerindamas Lietuvos gerbūvį. Jei diena būna laisvesnė (nuo savanorysčių, visuomeninės veiklos), tai nereikia važiuoti į miestą, ir grįžtu apie 17.30 val. (kitu atveju – 22.00 val). Žmona dažniausiai pasitinka su šiltu maisto daviniu, pagardintu namie užaugintomis gėrybėmis. Vakarienė, pasidžiaugimas vaikais ir pabendravimas su žmona užtrunka bent iki 19 valandos, o tada dar nutūpiu prie kompiuterio.
Turime nuosavą automobilį, tiesa, jau 20 metų senumo, reikia jį išlaikyti ir remontuoti, ir į baką kažką įpilti. Dyzeliną pilu iš vienos garsios degalinės, – galbūt placebo principu tikiu, kad taip nuvažiuoju toliau 3 proc., kaip ir skelbia jų reklama, be to, nuolaidų kortelė suteikia bent 2 proc. nuolaidą, taigi pilu (tikiuosi) kokybišką kurą, o nuvažiuoju tiek pat, kiek važiuočiau įsipylęs įprasto pigesnio kitoje degalinėje.
Žmona pradėjo auginti vaikus nesukaupusi pakankamo darbo stažo, todėl negauname motinystės pašalpos. Vis dėlto už kiekvieną vaiką per mėnesį kažkiek remia valstybė... Nepamenu, gal 10, gal 15 eurų... Šias pajamos ir mano parneštą algą dalinama keturiese: aš, žmona ir du ne mokyklinio amžiaus vaikai. Vaikai kartais suserga, todėl nuolat atsidedame truputį europietiškos valiutos, o jeigu būna, kad susergame taip, kad reikia atsidurti ligoninėje, tai keliaujam pasiguosdami, kad dabar reikės ne visus namus tvarkyti, o tik palatą, o ir valgyti nereikės patiems darytis.
Mokesčiai per mėnesį: 35 eurai – elektra, 32 eurai – telekomunikacijos išlaidos, 70–100 eurų – dyzelinas, 60 eurų – draudimas šeimai (jei kas nors netikėto nutiktų, ko mūsų turimos pajamos nė iš tolo negalėtų pakelti), 17 eurų – atliekų tvarkymas. Maistas – iki ~30 eurų per savaitę, perkant „Optima“, „Cento“, rečiau – „Norfa“ prekės ženklus, taip pat labai gelbsti savo ar draugų daržuose užauginti vaisiai ir daržovės. Pavyzdžiui, vasario (trumpiausią) mėnesį per 6 vizitus į maisto prekių parduotuves išleidau 95,90 eurų, tačiau ši suma mėnesiais labai varijuoja nuo akcijų, namie turimų daržovių ir vaisių atsargų.
Apsipirkinėju dažniausiai aš: lyginu kilogramų, litrų kainas ir vien prie pieno produktų skyriaus galiu praleisti iki 15 minučių. Kreipiu dėmesį ne tik į kainas, bet ir į sudėtį, kilmės šalį (prioritetas – lietuviškos etiketės, vėliau ES šalių). Gaila, kad vanagai su šeškais ar lapėmis vagia vištas, todėl tenka pirkti ir kiaušinius. Pieną perkame iš draugo-kaimyno – 1 euras už dvi 1,5 litro talpos gazuoto gėrimo taras, pripildytas rankomis primelžto pieno. Į Lenkiją nevažiuojame tik iš pilietiškų ir patriotiškų paskatų, nes už valstybės gerbūvį atsakome mes patys, ne valdžioje esantys tokie patys netobuli žmonės kaip mes.
Norėdamas nusipirkti kokios nors buitinės technikos, neperku tiesiai nuo prekystalio, nepatikrinęs, kiek kainuoja įvairiose elektroninėse parduotuvės, taip pat kainas lyginančiuose tinklapiuose. Tiesa, sulaukus tinkamos akcijos, kartais verta pirkti ir nuo prekystalio.
Galbūt būtų galima išsiversti už 238 eurus: 35 eurai – elektra, 70 eurų – degalai, 17 eurų – atliekų tvarkymas, 96 eurų – maistas, 20 eurų – telekomunikacijos, BET... Bet, atrodo, būtina gyventi kaime ar senoje sodyboje ir gauti malkų iš išdžiuvusių medžių ar krūmų, kurie dar nėra saugomi valstybės, prisiauginti daržovių, vaisių, uogų, vaistažolių ir jas kaupti žiemai bei neturėti piniginės turinio neatitinkančių pomėgių ar lūkesčių.
Taigi, jei turite galimybę, ir neišgyvenate mieste už minėtą sumą, kelkitės į kaimą, – čia vaikams augti sveikiausia, o laisvalaikis ir užimtumas pigiausias. Jeigu turite mamą, tėtį ar šiaip kokį bočių, kuris likęs vienas visame name, tai pasisiūlykite jį pagloboti mainais už teisėtą gyvenimą, teisę ūkyje tvarkytis kaip išmanote ir mokestinės naštos pasidalinimą. Jeigu turite galimybę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti sodybą, nedvejokite. Jeigu neturite, kur dėtis, – kaimuose vietos užteks visiems.
O kaip su darbais? Tikriausiai teks dirbti pas ūkininką, nebent sėkmingai rasite darbą provincijos mokyklėlėje ar parduotuvėlėje, o galbūt net įmonėje. Visgi reikia žiūrėti, kas kiekvienam arčiau širdies. Mums su žmona arčiausiai širdies ramybė, gamta ir saugumas, o ir vaikams vietos žaisti tikrai daugiau nei kieme prie daugiabučio. Kiekvienas turi savo receptą, ir mūsų šeimos situacija kitiems gali pasirodyti absurdiška, bet mums tai geriausia, ką galėjome sugalvoti. Sėkmės ieškant ir atrandant!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame – ar jums per mėnesi pakaktų 238 eurų minimaliems poreikiams patenkinti? Per kiek laiko išleidžiate šią sumą? Papasakokite, kaip per mėnesį skirstote savo išlaidas ir ką nurodyta suma galėtų „padengti“. Laukiame jūsų minčių el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pinigai“!