Susipažinome pažinčių svetainėje ir per pirmąjį pasimatymą ji jau pradėjo pasakoti apie savo buvusį vaikiną – kad jis buvo šykštuolis. Apie tai per daug negalvojau, juk godumo formų gali būti įvairių, tačiau kuo toliau, tuo labiau supratau, kad tai buvo būtent tas atvejis, kai moteris myli vyrą tik dėl jo pinigų.
Ši mergina, pavadinkime ją princese (draugas ją taip pavadino ir man labai patiko), mane patraukė savo lengvu bendravimu, paprastumu. Su ja galėjau kalbėti apie viską, galėjau jaustis savimi, nieko nesigėdyti, nes ir ji pati apie viską atvirai kalbėjo. Tuo metu atrodė, kad ji – ta, kurios laukiau visą gyvenimą. Problema buvo, kad ji tuo metu buvo bedarbė, o jos šeimos padėtis – gana sunki. Tačiau, tai buvo jos, o ne mano bėda.
Esu studentas, greitai įgysiantis magistro laipsnį, o ji įgijo prastą specialybę, neįsitvirtino, be to, yra tinginė, dėl to tuo metu net neieškojo darbo. Tačiau tai man nerūpėjo ir norėjau su ja draugauti. Per antrą pasimatymą nusivedžiau į botanikos sodą (nupirkau jai bilietą) – viskas buvo labai gražu, atrodė tobula. Po kelių pasimatymų ir pas mane į svečius jau atvažiuodavo. Tada ir nutiko tai, dėl ko visam laikui subjuro mūsų santykiai.
Atvažiavusi pas mane ji pradėjo skųstis, kad nebegalioja jos viešojo transporto bilietas. Prieš įsodindamas ją į autobusą, paklausiau, ar turi pinigų bilietėliui. Ji atsakė, kad turi ir įsėdo į autobusą. Po to nuvažiavusi kelias stoteles išlipo ir ėjo namo pėsčiomis, o mane pradėjo kaltinti, kad nenupirkau jai autobuso bilieto ir leidau jai eiti.
Kitą kartą susitikome netoli jos namų, jau temo. Pasakiau jai, kad reikia paskubėti, kad įsėsčiau į paskutinį autobusą, o ji specialiai gaišino mane, lėtai ėjo. Po to man tiesiai šviesiai drėbė, kad specialiai nori, kad pavėluočiau. Bet viskas tuo nesibaigė.
Vasarą, per Mindaugo karūnavimo dieną, pasiūliau jai kartu su manimi ir mano draugais važiuoti į kaimyninės šalies sostinę, ji pasiskolino pinigų ir sutiko. Kelionės metu plaukiant laivu, pavaišinau ją kokteiliu ir kelionės pabaigoje maniau, kad viskas praėjo gerai, buvo gera, tačiau jai pasirodė kitaip. Po to ji nuolat prikaišiojo, kad aš turėjau jai apmokėti kelionę ir ne tik... Vieną kartą net kelioms minutėms palikau ją vieną... O mat žadėjau ja rūpintis ir nepalikti.
Po to išsiskyrėme pirmą kartą ir tyla truko tris mėnesius, kol neparašiau jai per gimtadienį ir santykiai atsinaujino. Tuomet ji jau dirbo ir turėjo daug mažiau laiko. Tačiau atsinaujinę santykiai tikrai nebebuvo tokie šilti, ji vėl kaskart prikaišiojo viską, dėl ko nesumokėjau. Galop pasiūlė naujuosius metus švęsti kartu. Aš jai pasiūliau kartu nusipirkti ką nors pavalgyti šventiniam stalui, bet, pasirodo, jos mintys buvo kitokios. Viską suruošti turėjau aš vienas... Mano manymu, šventę turi rengti abu žmonės ir už šventę nėra atsakingas vienas žmogus. Aišku, siaubingai supyko ant manęs, nors švenčių proga jai padovanojau dovanų kuponą į masažą.
Negana to, prieš pat naujus metus buvo jos darbo vakarėlis ir jai reikėjo naktį grįžti namo. Dėl to paskambino savo draugui (draugavo su juo tą laiką, kai buvome išsiskyrę) ir paprašė parvežti. Po to man tai prisipažino prieš pat šventę ir šlykščiai aiškino, kad nebuvo tikslo manęs prašyti, juk net automobilio neturiu (nesvarbu, kad tuo metu manęs net Vilniuje nebuvo). Be to, vietoj to, kad būtų važiavusi namo, visą naktį vaikščiojo po miestą. Ir po to man aiškina, ir klausia, ką jai reikėjo daryti..? Manau, kiekviena padori mergina būtų pasiskolinusi pinigų ir išsikvietusi taksi. Ji taip pat man nuolat aiškino, kokia ji yra išdidi, tačiau išdidi mergina jokiu būdu nebūtų sėdusi į svetimo vyro automobilį ir neaiškintų, kad tai normalu. Būtų ėjusi pėsčiomis – manau, tai yra išdidumas.
Po to ji man aiškiai pasakė – „Nusipirk automobilį, kad mane visur vežiotum, kad kiekvieną dieną mane namo parvežtum po darbo.“ Jai tai – normalu, man – tikrai ne. Jeigu nebūčiau jos mylėjęs, būčiau tuoj pat palikęs, tačiau toliau tęsiau santykius, nors ir šlykščiai išdavė. Po naujų metų pasiūlė važiuoti vienai dienai į Klaipėdą per jos atostogas. Viskas buvo tikrai gražu, smagiai praleidome dieną, tačiau už viską susimokėjo ji pati. Po to sugedo jos telefonas, bendravimas tapo sudėtingas. Daugiausiai bendraudavom tada, kai ateidavau ją palydėti namo naktį po darbo.
Artėja visos šios istorijos kulminacija. Po viso to, kas įvyko, buvome porą kartų susitikę mano namuose. Nepaminėjau, kad kiekvieną kartą, kai susitardavome susitikti, ji niekada nepasirodydavo laiku. O turėdama laisvadienių surasdavo pasiteisinimų, kodėl negali susitikti. Taip buvo ir tąkart, ji vėlavo keturias valandas. Tą valandą, kai turėjo išvažiuoti iš namų, dar miegojo, o po to padėjo močiutei nusiprausti ir gaminosi sau valgyti. Nors aš jai žadėjau nupirkti picą, kadangi ji atvažiavo pavalgiusi ir dar siaubingai vėlavo, nieko aš jau nebepirkau, nes buvau piktas ir liūdnas, kad ji nuolat taip elgiasi. Į ją pasižiūrėjus, kiekvienam būtų akivaizdu, kad ji tikrai liekna ir mažai valgo.
Įsivaizduokite, taip ji surado priežastį, kaip visą kaltę suversti man, ir pasiteisinimą, kodėl pas mane neatvažiuos: jos teigimu, ją verčiu badauti, jai nenuperku valgyti, esu godus. Būtų galima taip teigti, jei aš jai nieko nepasiūlyčiau, kai pas mane svečiuodavosi. Bet visa tai turi priežastį... Ji tokia išranki maistui, kad nevalgo beveik nieko, ką siūlai. Ji nuolat sako, kad viskas yra šlamštas ir kenkia sveikatai. Sako, kad noriu, kad ji numirtų iš bado. Nuolat aiškina, kaip ji badauja, tačiau badaujantis žmogus niekada neatsisakys jokio maisto, kurį jam siūlai, ar tai būtų pervirę makaronai, ar salotos iš parduotuvės.
Vieną kartą pripirkau produktų, kad kartu pasigamintume ką nors, o po to ji visiems aiškino, kaip atvažiavo pas mane ir dar man valgyti turėjo gaminti... Visa ši bado istorija dar būtų ne tokia juokinga, jei ne jos pirkinys. Kaip minėjau, sugedo jos telefonas. Kaip Jūs manote, kokį telefoną ji nusipirko, dirbdama už minimumą? Taip, dvejiems metams pasiėmė naujausią „iPhone“ išsimokėtinai. Joks badaujantis žmogus, niekada nepirks tokio daikto už tokią kainą.
Šią istoriją mane paskatino parašyti jos šiandien man pasakyti žodžiai: „Svarbiausia gyvenime yra maistas, vanduo, butas ir sveikata, o visa kita yra gyvenimo menkniekiai“. Panašu, kad šiam žmogui svarbiausi ir yra būtent tie menkniekiai.
Prieš porą savaičių pasiūliau jai apsilankyti televizijos bokšte, sumokėjau už pakilimą. Gražiai pasėdėjome, buvome susitarę susitikti Valentino dieną kartu, nes ji turėjo laisvadienį. Susiplanavau anksčiau grįžti namo, kad galėčiau vakarą praleisti kartu su ja, tačiau taip, kaip pasielgė ji, gali padaryti tik pabaisa... Ji man parašė, kad neverta pas mane važiuoti, jei versiu ją badauti. Mano planai nebeturėjo reikšmės... Ji man parašė, kad jei noriu su ja susitikti, ateičiau kitą dieną po darbo. Nupirkau tris rožes ir nuėjau pasveikinti, ji buvo linksma, tačiau aš – jau nebe... Supratau, kad visa tai nebeturi prasmės.
Jei manote, kad perdedu, tai galiu pasakyti, kad ji atvirai kalba apie tai, kad yra materialistė ir kad vyras privalo visada mokėti už moterį. Jos pasakymas gali išversti iš klumpių kiekvieną: „Kam moteriai reikalingas vyras? Juk vyras nei gimdo, nei maistą gamina, nei tvarko, tai moterys be vyro išgyventų, o vyrai, be moterų – ne.“ Kitas jos teiginys, – kad kiekviena moteris mato vyrą tik piniguose, kad vyras niekam nereikalingas, jeigu nelepina moters, viską jai pirkdamas.
Mano meilės suvokimas yra visai kitoks. Žmonės myli ir nieko neturėdami. Tuo labiau, kad mano draugų aplinkoje nėra tokių materialistų, merginos draugauja su vaikinais dėl meilės, o ne dėl pinigų.
Aš, aišku, nesu tobulybė, turiu savo charakterį, bet kiekviena moteris turėtų suprasti, kad jokiam vyrui nebus malonu mokėti už moterį tada, kai ji to reikalauja. Kiekvienas vyras pasijunta maloniai, sumokėjęs už moterį, tai pakelia jo savivertę, o taip pat ir moteriai smagu, kad vyras ją pamalonino. Tačiau įsivaizduokite, kad tai jau tapo kasdienybe, moteris net negalvoja, kas mokės.
Tai nesuteikia jokio džiaugsmo nei vyrui, nei moteriai. Manau, meilė – tai dviejų žmonių darbas, tačiau kai moteris nerodo jokių pastangų, o tikisi, kad vyras viską padarys, tai tokios moterys niekada nesupras, kas yra meilė. Jos visada matys vyrą tik kaip pinigų šaltinį, kuriam nustojus sruventi išblės ir dirbtinai sukurta meilė. Laimingiausi žmonės yra tie, kurie neturi nieko ir viską užgyvena kartu savo bendromis pastangomis. Tokios poros nesukuria moters ir vyro kulto, jose partneriai – lygiaverčiai, ir vienodai gali mylėti vienas kitą.
Ačiū, kad skaitėte ir laukiu Jūsų nuomonės, moterys. Aš esu įsitikinęs, kad dar yra moterų, kurioms svarbūs tikri jausmai. Tuo labiau, kad su materialiste susiduriu tik antrą kartą, o visos mane supančios moterys didžiąja dalimi sutiktų su mano nuomone. Ši mano istorija tikrai labai ilga, tačiau iš mano pusės ji labai akivaizdi. Tiesiog sunku viską sklandžiai ir iki galo papasakoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Nusipirk automobilį, kad mane visur vežiotum, kad kiekvieną dieną mane namo parvežtum po darbo“ – tokį reikalavimą DELFI skaitytojas išgirdo iš savo merginos. Vaikinas atvirame savo tekste papasakojo apie nuolatinius antrosios pusės priekaištus dėl pinigų, kurių neva jis merginai skiria per mažai. Klausiame Jūsų – ar esate draugavę su žmogumi, kuris pinigus vertino labiau nei jausmus?
Kviečiame atvirai pasidalyti savo istorija. Vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – A. Eidinto „Ieškok Maskvos sfinkso“ ir O. Truc „Paskutinis lapis“. Visą informaciją rasite čia.