Beveik prieš 20 metų išgelbėjau savo pirmąją katę – Matildą. Ją, tada dar vos kelių savaičių amžiaus, radau pakartą miške (taip, būtent taip žmonės soduose tesugalvojo atsikratyti, matyt, nepageidaujamai atsiradusio pūkuotuko). Išgelbėta mažylė apsigyveno namie su mūsų šunimi, su kuriuo labai greitai susidraugavo.
Po septynerių metų mūsų namuose atsirado Deizytė – Matildos dukrelė. Matilda išgyveno pas mus bemaž 20 metų, bet šių metų vasarą pralaimėjo kovą su vėžiu ir skaudančiomis širdimis turėjome atsisveikinti. Buvo labai skaudu, supratome, kad niekas nepakeis mūsų pirmosios meilės. Pasiguodėme, kad Matilda su mumis pragyveno tikrai ilgą ir labai laimingą gyvenimą.
Netrukome pajusti, kad turime per daug meilės, jog nesuteiktume namų dar bent vienam likimo nuskriaustam mažyliui. Kadangi palaikau gyvūnų prieglaudų veiklą ir pati dalyvauju gyvūnų globos organizacijų veikloje, puikiai žinau, kokia yra dabartinė situacija, kiek gyvūnų yra prieglaudose ir kiek iš jų neranda namų. Su mama susitarėme, kad skausmui dėl Matildos mirties šiek tiek aprimus pagalvosime apie kačiuko „įvaikinimą“, bet kada tai nutiks, nebuvo aišku.
Taip jau nutiko, kad vieną dieną lankiausi „Gyvybės vagonėlių“ puslapyje www.beglobis.lt ir akis užkliuvo už skelbimo „Mažas saulės spinduliukas Lučis“. Širdis suvirpėjo. Supratau, kad būtent tokio „ryžo“ kačiuko norėčiau, nes juk „ryži“ katinukai laimę neša, kaip sako tautosaka. O laimės juk mums visiems šiomis dienomis trūksta, ar ne?
Pasiskambinau į prieglaudą dėl Lučio. Atsakęs vyras patikslino, kad Lučis dar nerado namų ir šiuo metu kartu su broliukais ir sesutėmis yra namų globoje. „Galėsite pasirinkti, iš viso yra penki kačiukai vadoje. Gal dar kitą pasirinksite“, – pasakė prieglaudos darbuotojas. Dar galvojau, kad juk aiškiai pasakiau, jog noriu Lučio, tai kodėl man kitus kačiukus siūlo. Buvau tvirtai pasiryžusi, todėl tą pačią dieną su kolege nuvykau pas globėją į namus.
Ir tikrai, erdviame narvelyje tupėjo net penki mažučiukai, visi vienas už kitą gražesni! Trys berniukai ir dvi mergaitės nedrąsiai žvelgė į mane, susispietę kamputyje. Mano išsvajotasis Lučis buvo pats mažiausias, atrodė silpnesnis už kitus. Globėja, pasakodama apie kačiukus, kaip jie pateko į prieglaudą ir kaip atsidūrė pas ją, pravėrė narvelio duris. Priėjau arčiau. Keturi kačiukai išgąstingai susispietė tolimesniame kampe. Bet vienas iš jų, didesnis ryžiukas, drąsiai pralindo pro dureles ir pats užsilipo ant mano ištiesto delno.
Priglaudžiau mažiuką prie krūtinės, jis iš karto „įjungė varikliuką“ ir užsnūdo, lyg parodydamas begalinį pasitikėjimą. Tas kačiukas nebuvo Lučis. Bet širdis man pasakė, kad šis katinukas pasirinko mane ir atidavė savo likimą į mano rankas. Ar galėjau pasirinkti kažkurį kitą, o ne jį? Nors globėja dar siūlė apžiūrėti ir kitus kačiukus, bet ryžtingai pasakiau, kad jei jau mane pasirinko, tai nieko kito nelieka.
Taip Radža atsidūrė mūsų namuose. Ir netrukus jis užvaldė ne tik mūsų širdis, bet ir tapo visų namų karaliumi. Keletą pirmų savaičių su Deize jiems buvo sunkoka, nes Deizė niekaip nenorėjo suprasti, kad nuo šiol reikės dalintis namais su šiuo saulėtu išdykėliu, kuris neduoda jai ramiai snausti saulėkaitoje, vis reikalauja dėmesio ir žaidimų. Tačiau dabar, kai jau praėjo 5 mėnesiai nuo tos dienos, kai parsivežėme Radžiuką namo, jie yra geriausi žaidimų ir išdaigų draugeliai, kuriems niekada nenuobodu drauge.
Manęs kartais klausia, ar iš prieglaudos paimti, išgelbėti gyvūnai yra kitokie? Taip, jie yra kitokie. Iš gatvės išgelbėtas ar iš prieglaudos paimtas gyvūnas yra ypatingas. Dažniausiai namie gimę ir nuo pat pradžių mylėti gyvūnai yra išlepinti – jie nesupranta, kad gyvenimas gali būti kitoks. O gyvūnas, kuris matė ir bado, ir kančios, ir skausmo, supranta, kad gali būti kitaip. Taigi, patekęs į geresnę aplinką, jis bus labai dėkingas, o dėl to ir gerokai meilesnis, prieraišesnis. Sunku tai paaiškinti žodžiais, bet, pavyzdžiui, kai grįžtu namo, Deizė mane pasitinka ne visada, o Radžiukas – priešingai. Jis visuomet atbėga pasitikti, glaustosi, meilinasi.
Be Radžio dabar net neįsivaizduojame savo gyvenimo. Jis yra mūsų šeimos narys, mūsų laimę nešantis „ryžas“ saulės spinduliukas. Visus dvejojančius, ar verta imti gyvūnus iš prieglaudos, užtikrinu, kad tikrai verta. Patikėkite, turėsite ypatingą draugą, kurio meilė lydės jus per gyvenimą. Kartu su Radžiuku ir Deize visiems beglobiukams linkime surasti mylinčius namus, o visiems žmonėms – saulėtos, šiltos, katiniškos laimės.
Nei vienos minutės nesigailėjau jį pasilikusi. Kartais net pagalvoju, kad ne aš jam daugiau daviau, o jis man: išmokau būti pareigingesnė, džiaugtis anksčiau nepastebėtais dalykais (parkeliu šalia namų, ankstyvu rytu ar pirmu sniegu) ir gavau daug meilės!
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.