Tada visi pradėjo gąsdinti, kad Norvegijoje labai sudėtinga rasti gerus namus turint augintinį, o čia net du, daug lojantys ir negalintys pasilikti vieni namuose. Visi sakė: pagalvok, turi du vaikus, turėsi ir taip daugybę problemų, ar tau dar reikia temptis kartu ir šunis?
Tačiau mano atsakymas buvo toks: arba važiuoja VISA šeima, arba nevažiuoja niekas. Nusipirkau sau ir vaikams lėktuvo bilietus, o vyrui ir šuniukams – kelto bilietą, ir iškeliavome. Šunų paruošimas ir dokumentų tvarkymas kainavo nemažus pinigus ir užtruko daug laiko, bet mes buvome pasiruošę. Mikročipai, skiepai, leidimai kelionei – viskas buvo sutvarkyta, tačiau paskutinę dieną mums pasakė, kad vežti šunį gali tik jo savininkas, nurodytas gyvūno pase. O tai buvau aš mergautine pavarde. Teko lėkti pas notarą, rašyti įgaliojimą vyrui, tada išversti santuokos liudijimą dėl pakeistos pavardės ir vėl vertimą tvirtinti pas notarą. Aišku, visi sakė, kad beveik niekada nestabdo muitinėje ir retai tikrina, bet aš bijojau, kad neišsiųstų gyvūnų atgal, taigi norėjau, kad visi dokumentai būtų tvarkingi. Kelionių kainos skirtumas buvo didelis: mes nuskridome trise su vaikais į Norvegiją už 45 eurus, o vyrui su dviem šunimis kelto bilietas kainavo 250 eurų.
Atvažiavę į Norvegiją iš tikrųjų susidūrėme su sunkumais ieškodami būsto. Šešiose vietose mums pasakė, kad su gyvūnais nepriims, tačiau galiausiai atsirado vienas labai puikus nuomotojas, kuris įsileido mus gyventi kartu su pudeliukais.
Deja, pernai vasarą mano kalytė nugaišo nuo kepenų vėžio ir tai buvo labai didelė netektis mūsų šeimoje. Antram pudeliukui buvo didelis stresas, kad jis liko vienas, pradėjo dar labiau loti, tapo dar neramesnis, todėl visiškai negalėjome palikti jo vieno namuose. Tada vėl visi pradėjo sakyti, kad atiduočiau jį kokiam nors pensininkui, kur jam būtų ramu, tačiau mano atsakymas buvo labai paprastas: tai gal man tada ir vyrą atiduoti kam nors, kai jis nedaro to, ko prašau? Arba vaikus atiduoti, kai jie neklauso manęs?
Kai atsiranda problema, jos nereikia iš karto atsikratyti, ją reikia spręsti. Ir mūsų sprendimas buvo įsigyti antrą šuniuką, kad mano baltapūkiui vėl būtų linksma. Dabar mano senutis vėl tapo jaunu ir linksmu šuneliu. Didžiuojuosi tuo, kad esame visi kartu, nepaisydami ištikusių sunkumų. Ir kitiems noriu palinkėti išmokti ne bėgti nuo problemų, o jas spręsti.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.