Tačiau realybė labai skiriasi nuo viešai deklaruojamų skambių frazių. Paprastai spaudoje yra rašoma kaip jauni žmonės emigruoja, o aš jums papasakosiu kokie yra aukšto lygio vadovų darbo paieškos ypatumai Lietuvoje apie kuriuos dažniausiai niekas viešai nekalba.
Iš pradžių trumpai papasakosiu apie save. Man 38 m., nepriklausomoje Lietuvoje esu įgijęs tiek bakalauro, tiek magistro laipsnius gerai žinomame universitete (ne MRU ar pan.). Po universiteto įsidarbinau pagal įgytą specialybę ir turiu jau sukaupęs 16 m. darbo patirtį tarptautinėse kompanijose. Per tuos 16 m. nuo pradinio specialisto „užaugau“ iki vadovo (vadovu dirbau nuo 2004 m.). Savoje srityje esu gerai žinomas Lietuvoje, taip pat esu praėjęs daug vadovo lygio kursų ir seminarų... Taip pat nemažai tokių seminarų ir pats esu vedęs.
Laisvai kalbu lietuvių, anglų, rusų kalbomis, gana neblogai žinau ir lenkų bei vokiečių kalbas. Prieš porą metų, kai kompanijoje, kur tuo metu dirbau, pasikeitė vadovybė, aš taip pat netekau darbo. Į naujo darbo paieškas žiūrėjau labai optimistiškai, nes turiu tinkamą išsilavinimą, solidžią darbo patirtį tarptautinėse kompanijose, didelę sėkmingo vadovavimo patirtį, laisvai kalbu keliomis užsienio kalbomis.
Manau, kad mano darbo paieškų patirtis bus įdomi ir naudinga ir kitiems bei padės atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvoje net ir turint tinkamą darbo patirtį yra labai sunku ar net neįmanoma surasti gerą darbą:
1) Pradėkime nuo darbo skelbimų: peržiūrėjęs siūlomus darbo skelbimus, atsirinkau tuos, kurie man tiko ir kur mano patirtis visiškai atitiko reikalavimus, keliamus tam tikros srities vadovui. Per porą metų išsiunčiau nemažai laiškų, kurie patekdavo kaip į juodą skylę, t.y. negaudavau net jokio pranešimo, kad mano CV gautas ar kad esu kviečiamas į darbo pokalbį. Manyčiau, kad nemažai darbo skelbimų rinkoje yra fiktyvūs, o juos talpina įdarbinimo agentūros, kad susirinktų kandidatų duomenų bazę (nors siūloma pozicija faktiškai neegzistuoja);
2) Įdarbinimo agentūrų skelbimai: daugelis įdarbinimo agentūrų publikuoja skelbimus, kad ieškomas vadovas, bet neskelbia nei įmonės pavadinimo, nei darbo užmokesčio (apie darbo užmokesčio ypatumus – šiek tiek vėliau). Atėjus į pokalbį man šypseną sukeldavo, kad ką tik universitetą baigusios mergaičiukės duodavo daryti primityvius psichologinius testus, spręsti logines užduotis. Aš suprantu, kad tokio lygio testavimą galima daryti ką tik universitetą baigusiam žmogui, kuris neturi jokios darbo patirties ir kur testų pagalba gali pabandyti nustatyti jo suderinamumą su būsima komanda, mąstymo greitį ir pan. dalykus.
Jei kvietiesi į darbo pokalbį vadovo lygio žmogų, tai vertink, kokius rezultatus jis pasiekė buvusiame darbe, kaip jis vadovavo komandai, pasidomėk atsiliepimais iš jo klientų ir pan. Taip pat labai jausdavosi, kad net ir „headhunter‘ių“ vadovai yra pakankamai silpni ir menkai išmano darbo, į kurį bando atrinkti kandidatą, specifiką. Jei tu atrinkinėji vadovo lygio žmogų, tai neklausinėk primityvių klausimų, o pats tinkamai pasiruošk darbo pokalbiui;
3) Valstybinių įmonių konkursai: čia įdomi sritis ir labai lietuviška. Vienas iš pavyzdžių: per „Linkedin“ ar kitus šaltinius mane pati susiranda gerai žinomos Lietuvoje didelės įmonių grupės personalo vadovė, kuri pasiūlo sudalyvauti konkurse užimti departamento direktoriaus ir valdybos nario vietą. Kadangi įmonė gerai žinoma, pozicija mane dominanti, sudalyvauju tame konkurse, praeinu visus 4 atrankos etapus, o galutiniame etape pasirenkamas žmogus iš tos pačios įmonės su gerokai mažesne nei mano patirtimi. Paskui per savus kanalus sužinau, kad konkursas buvo fiktyvus, vadovas jau buvo žinomas iš anksto, bet kadangi įmonė valstybinė, tai reikėjo skelbti konkursą. Aišku, paskui spaudoje skaitau, kaip skaidriai ta įmonė dirba ir kaip dabartinis vadovas nurungė gal 10 pretendentų iš išorės į tą vietą. Visi patenkinti, spaudoje pagyrimai... Tik man pačiam gaila asmeniškai savo sugaišto laiko;
4) Skelbimai į vadovo vietą, bet realybėje į kitą: sudalyvauji skelbtame konkurse, praeini visus atrankos etapus ir tada sužinai, kad vadovas įmonėje iš tiesų yra, jo keisti neketinama, o tau yra pasiūlomos gerokai žemesnės pareigos, nei buvo skelbta skelbime. Nusispjauni dėl sugaišto laiko ir eini dalyvauti kituose konkursuose;
5) Pozicijos, kurioms tavo kvalifikacija per aukšta: sudalyvauji konkurse, kuriame tavo patirtis idealiai atitinka ar net viršija keliamus reikalavimus, susitinki galutiniame interviu su Baltijos šalių vadovu ir pokalbyje su juo aiškiai pajauti, kad tos pozicijos negusi, nes tas pats vadovas bijo priimti žmogų, kuris ateityje gali jį lengvai pakeisti. Paskui sužinai, kad į tą vietą priimtas žmogus su gerokai mažesne kvalifikacija nei tavo. Galite sakyti, kodėl gi tu pats nekandidatuoji į tą Baltijos šalių vadovo vietą? Atsakymas paprastas: tokių vietų nėra labai daug, o kandidatų su tinkama kvalifikacija yra tikrai nemažai ir konkursai dažniausiai būna ne vieši;
6) Darbo užmokesčio slėpimo specifika. Dalyvaudamas darbo pokalbyje praktiškai niekada neišgirsti, ką tau įmonė pasiūlys. Tu turi atsakinėti į klausimus, praeiti atrankos etapus, įrodinėti, kad tu įmonei būsi labai naudingas, tačiau siūlomas darbo užmokestis yra slepiamas. Dažniausiai klausiama „o kiek tu pats norėtum gauti“ ir tada jau darbdavys nuspręs, ar verta su tavim šnekėtis.
Pašnekesiai dėl darbo užmokesčio primena keistą loteriją. Kai pasakai, koks buvo užmokestis ankstesnėje darbovietėje, tai daugelis tik išverčia akis ir supranti, kad jiems tai per daug didelė suma. Teko dalyvauti vienos didžiausių Lietuvos įmonių departamento vadovo konkurse, praėjau visus atrankos etapus, tačiau net ir generalinis direktorius tik mykė ir apie darbo užmokestį nekalbėjo. Taip pat po kiekvieno atrankos etapo neaišku, kiek laiko vyks konkursas, kiek tų atrankos etapų bus, nes niekas konkrečiai to nežino. Šis mano minėtas konkursas užsitęsė beveik 3 mėnesius. Taip, psichologai gali teigti, kad darbo užmokestis nemotyvuoja ir pan., tačiau jei aukšto lygio vadovui pasiūlysi 1500-2000 eurų atlyginimą prieš mokesčius, tai jis nenorės dalyvauti net pirminiame atrankos etape. Taip, aš suprantu, kad tokia suma atrodo didelė minimumą uždirbančiam darbuotojui, tačiau mes čia kalbame apie vadovų atranką;
7) „Shared service centrai“: Lietuvoje jų dabar įsteigta daug, jie įdarbina labai daug žmonių, bet paklauskite patys savęs, kodėl gi skandinavai perkelia apskaitos, IT ir kitas funkcijas į Lietuvą? Atsakymas labai paprastas: tikimasi, kad Lietuvoje 1 žmogus atliks 1,5 žmogaus darbą už mažiausiai 5 kartus mažesnį atlyginimą nei Skandinavijoje. Man taip atviru tekstu sakė tie žmonės, kurie būtent ir buvo atsakingi už tų centrų atkėlimą į Lietuvą. Sudalyvavau keliuose konkursuose, pamačiau, kad mano norimas darbo užmokestis toli gražu skiriasi nuo jų siūlomų galimybių ir kad ten už pusdykį vergauti tikrai neverta. Tokie centrai yra skirti jaunuoliams, kurie neseniai baigė universitetą, turi 2-3 m. darbo patirtį, galbūt moka vieną iš Skandinavijos šalies kalbų ir kuriuos tenkina užmokestis iki 1000 eurų. Kai panorėsite uždirbti daugiau, tai jūs tapsite nereikalingu, o jūsų vietą užims jaunuolis su ką tik gautu universiteto diplomu.
Galbūt iš šio rašinėlio jums susidarys įspūdis, kad aš esu arogantiškas ir pats nežinau ko noriu, tačiau tiesa yra ta, kad aš labai gerai žinau, ką aš moku, kokie mano sugebėjimai, ką aš galiu suteikti kompanijai ir kiek vertos mano paslaugos. Tokių žmonių kaip aš Lietuvoje yra jau pakankamai nemažai, tačiau jie galbūt dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali ar nenori palikti Lietuvos. Jie „įsidarbina“ kokio „start-up“, visuomeninės organizacijos valdybos nariais (už tai negaudami užmokesčio), imituoja veiklą kokioje nors organizacijoje ir intensyviai ieško darbo. Patys prisiminkite, kas buvo didelių gamybinių, telekomunikacijų bendrovių, bankų vadovai Lietuvoje prieš kokius 1-3 m. ir pažiūrėkite, ką jie veikia dabar. Konkrečių pavardžių minėti nenoriu.
Jums turbūt įdomu, kaip gi man baigėsi darbo paieškos? Porą metų nesėkmingai paieškojęs darbo Lietuvoje, susisiekiau su „headhunteriu“ užsienyje. Po gero mėnesio tas įdarbinimo specialistas man pateikė kelis pasiūlymus, išsirinkau tą, kuris mane labiausiai tenkina (žinoma, kad pasiūlyme buvo aiškiai įvardinta pozicija, siūlomas darbo užmokestis, siūlomos papildomos naudos, tokios kaip persikėlimo išlaidų kompensavimas, premijos, išmoka už būsto nuomą ir t.t.). Tada tą pačią savaitę turėjau 2 konferencinius skambučius ir po antro skambučio praėjus vienai dienai gavau pasiūlymą. Jau kelis metus sėkmingai vėl dirbu vadovo darbą užsienyje, vadovauju tarptautinės organizacijos padaliniui, kuriame dirba keli šimtai žmonių. Kompanija moka tikrai didelį, mano sugebėjimus atitinkantį atlyginimą, taip pat dengia didelio būsto miesto centre nuomos išlaidas ir vaiko mokslus tarptautinėje mokykloje.
Moralas toks: jei nesi kokio nors politiko sūnėnas, švogeris ir pan., tai net ir turėdamas didelę darbo patirtį, geriau ieškokis darbo užsienyje nei vergauk už grašius Lietuvoje. Į Lietuvą galima retkarčiais sugrįžti, kad aplankytum tėvus ir draugus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame Jūsų – ar Jums sudėtinga šiuo metu Lietuvoje rasti darbą, kokių atlyginimo pasiūlymų paprastai sulaukiate? Ką patartumėte ieškantiems darbo? Kviečiame mintimis pasidalyti ir darbdavius – ar Jums paprasta rasti kvalifikuotą darbuotoją, su kokiomis bėdomis susiduriate ieškodami naujo darbuotojo? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.