Taigi, buvo niekuo neišsiskirianti eilinės darbo dienos pavakarė, kai aš įsukau į vieno daugiabučio, kuriame nesenai įsikūrė mano giminaičiai, namo kiemą. Kadangi kiemas buvo erdvus ir apytuštis, ieškojau vietos, kur galėčiau kelias valandas palikti stovintį automobilį. Tuščia erdvė po giminaičių buto virtuvės langu atrodė tam tinkamiausia.

Pastačiau automobilį ir man benueinat nuo automobilio, staiga lyg koks perkūnas iš giedro dangaus pasigirdo isteriškas riksmas. Tiesą pasakius, iš pradžių net nesupratau, kad tas melodingas žodžių kratinys yra skirtas būtent man. Taigi, kažkokia moteriškė, sėdėdama automobilyje ir atsidariusi savo vairuojamo automobilio langą rėkė ant manęs.

Ji burnojo, kad neva aš pastačiau automobilį toje vietoje, kur paprastai automobilį stato ji. Tada aš ramiai paaiškinau jai, kad šaukti tikrai nėra ko, be to, kiemas tuščias, čia nėra jokių pažymėtų vietų konkrečiam automobiliui, pastatytų ženklų, todėl tikrai neketinu automobilio perstatyti. Be to, pridūriau, kad mano automobilis čia stovės tik kelias valandas. Taip pat pridūriau ir tai, kad greta mano automobilio yra kuo puikiausia laisva vieta kitam automobiliui pastatyti. Tad nemačiau reikalo vėl sėsti į automobilį, jį užkurti ir pavažiuoti du metrus. Todėl nediskutavau ir nesiginčijau su ja, o tiesiog mandagiai tą paaiškinusi, nuėjau. Mintyse dar spėjau pagalvoti, kokia nemaloni ponia ir vyliausi, kad daugiau niekad tos ponios nesutiksiu.

Mano mintims nebuvo lemta išsipildyti. Nespėjau net pasilabinti su senai matytais giminaičiais, kažkas paskambino į giminaičių buto duris. Taip į giminaičių butą įsiveržė toji nepatenkinta ponia. Intensyviai gestikuliuodama rankomis, ji šaukė ant manęs. Aiškino, kad neva ji už tą automobilio statymo vietą moka 230 eurų ir žūtbūt reikalavo, kad tučtuojau mano automobilis dingtų neva iš jos automobilio vietos, nes kitaip ji ims ir apskųs mane namo pirmininkui. Negana to, netrukus jai ėmė stigti argumentų ir ji pradėjo man grasinti. Pagrasino, kad iškvies „farus“, ir va tada tai jau man bus. Tą pat akimirką supratau, kad susidūriau su tipiška adekvačiai situacijos negebančia vertinti moterimi.

Man plaukai piestu ant galvos stojosi nuo jos žodyno ir nenormalios emocinės būsenos. Žinoma, su ja nediskutavau. Tik dar kartą paprašiau, kad ant manęs nešauktų, nes tas isteriškas rėkimas mane veikė nejaukiai. Įsiutusi ponia trenkė durimis ir išėjo. Keletą akimirkų pasvarsčiau, ką daryti ir kaip pasielgti? Mintyse greitai ėmiau svarstyti įvairius scenarijus.

Pirma, mane prastai nuteikė tos moters atvirai demonstruojamas įniršis. Antra, tas isteriškas rėkimas vertė mane sunerimti. Nors įpykusios moters išvaizda buvo ir gana elegantiška – veidas dailiai papudruotas, plaukai madingai pašukuoti ir drabužiai neprasti. Tad rodos, inteligentė, o ne kokia neprognozuojamo elgesio kaimo melžėja. Maža kas, pagalvojau sau, gal tiesiog nesėkminga diena jai šiandien buvo. Dar šmėstelėjo mintis, kad vis dėlto reikia ir savo automobilį apsaugoti, nes kai tokios emocijomis taškomasi, gero nelauk. Ims dar ir kokiu vinimi ar raktu mašinos šonus suraižys. Tad nedelsiau ir pasirinkau aiškų bei konkretų sprendimą, paremtą liaudies išmintimi: „Duok durniui kelią“. Nieko nelaukdama, nuėjau ir automobilį išvariau apskritai iš to daugiabučio namo kiemo. Tik buvo kažkaip keista statyti automobilį gatvėje, kai prie daugiabučio namo kiemas buvo pustuštis. Na, bet dėl šventos ramybės, o gal tiksliau dėl ramesnių tos ponios nervų, „bala nematė“.

Bet tuo metu, kol aš sau mintyse galvojau ir svarsčiau įvairius variantus bei perstačiau automobilį, mano giminaičiai nesnaudė ir susisiekė su to daugiabučio namo pirmininku bei pasiteiravo, ar iš tikrųjų kiekvienas šio daugiabučio namo gyventojas turi tokias privilegijas, apie kurias kalbėjo šįvakar mano pirmą kartą gyvenime sutikta ponia. Žinoma, namo pirmininkas, visas ponios kalbas paneigė. Žodžiu, jis kalbėjo tai, ką žino kiekvienas (ir aš pati), gyvenantis daugiabutyje. Taigi, vakaro nuotaika buvo gerokai sugadinta ne tik man. Bet....

Bet nejaugi dabar dėl to verta krimstis ir griauti savo planus? Atrodė, ne. Virėme arbatą ir šnekučiavomės. Jaučiausi rami, nes juk ir isteriškos ponios reikalavimą įvykdžiau. Automobilio statymo tema mano mintyse blėso. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie 20 val. pagalvojau, kad vis dėlto jau laikas ruoštis namų link. Rytoj manęs laukė eilinė darbo diena. Tad atsisveikinusi su giminaičiais, pasukau savo automobilio link.

Eidama vis dar pustuščiu daugiabučio namo kiemu, mintyse nusišypsojau dėl to, kokių įdomių žmonių esama. Atkreipiau dėmesį taip pat ir į tai, kad greta isteriškos ponios automobilio apskritai buvo vietos dar kokiems trims automobiliams. Nuėjus prie savo automobilio mane pasitiko nemalonus siurprizas. Priekinis ratas vairuotojo pusėje buvo be oro. „O Dieve“, – buvo pirmoji mano mintis. Iš karto tapo akivaizdu, kad tai ne joks sutapimas ir kad čia dabar, prieš mano akis, atsivėrė kažkieno nervinio priepuolio rezultatas. Automobilio ratas buvo perdurtas. Netrukus aptikau ir dūrio vietą. Prisipažinsiu, iš karto sviro rankos, pasidarė liūdna. Bet liūdna tapo ne dėl kiauros padangos ir sugaišto laiko. Liūdna pasidarė dėl to, kad ponia su dailiai papudruotu veideliu ir kontūriniu pieštuku apvedžiotomis lūpomis leido sau prabangą šitaip pasielgti. Taip paprastai.

Aš nepaklusau jos isteriškam reikalavimui, ir ji bac sukiša ylą į mano automobilio ratą. Bac ir viskas. Emocinis garas nuleistas ir problemos nėra. Akimirką dar svarsčiau apie policijos kvietimą, bet vėl pagalvojau: „Na, vadinasi, reikia duoti dar platesnį kelią durniui“. Ir belaukdama pagalbos mąsčiau sau, kad tokios „mielos“ miesto ponios augina vaikus, demonstruoja jiems pavyzdį, tam tikras gyvenimiškas vertybes, perduoda gyvenimo išmintį. Ir paskui kažkaip mes visi stebimės, kaip alkoholikas tėvas, gėręs savaitę ima ir įmeta savo vaikus į šulinį. Juk tam alkoholikui aptemo protas nuo alkoholio. O čia? O čia moteris, vairuojanti ne kokį penkiolikos metų senumo golfuką, ima ir išsprendžia reikalą būtent tokiu būdu. Tad, vadinasi, aš irgi dabar turėčiau kurį vakarą sugrįžti čia atgal ir apibraižyti jos automobilį yla ar kerštaujant pradurti 2, o gal ir visas 4 padangas? Bet aš juk nemokėčiau net to padaryti! Reikia susirasti įrankį, žinoti, kaip jį pakreipti ir pan. Taip svarsčiau sau mintyse. Be to, man atrodė, kad tokiu būdu ta ponia sąskaitas suvedinėja ne pirmąsyk. Tai ko gero yra jos gyvenimo norma ir tam tikrų problemų sprendimo būdas. Tą akimirką manęs neguodė mintis, kurią gerai žino kiekvienas automobilio vairuotojas, kad tokių ir panašių psichopatinių asmenybių – pilnos mūsų miestų gatvės.

Jie tvarkingai apsirengę, vairuoja geresnius nei vidutinės klasės automobilius ir kiekvieną dieną yra pasiryžę meluoti, šaukti ir draskytis, kad įrodytų, visų pirma, patys sau, kokie jie – nepakartojami ir žavūs, su brangioje rankinėje paslėpta yla.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ar jums yra tekę atsidurti panašioje situacijoje? Jei taip, kaip elgėtės? Kaip manote, kaip tokioje situacijoje reikėjo elgtis skaitytojai? Pasidalykite savo patirtimi apie vairavimo ypatumus daugiabučių kiemuose ir bėdų sprendimą su nepakančiais kaimynais! Jūsų laiškų laukiame el.p. pilieciai@delfi.lt!