- Kada susidomėjai šokiu? Kaip tai atsitiko?

- Šokti pradėjau maždaug penkerių ir niekada nedvejojau, kuo noriu būti užaugusi. Tiesa, pirmoje klasėje dar mąsčiau apie veterinariją, nes labai mylėjau gyvūnus, tačiau augdama supratau, kad choreografija vis dėlto yra mano tikroji sritis. Kadangi nuo pat mažens buvau supažindinta su šokiu, net nebesistengiau gilintis į kitas sferas – dar ir dabar neturiu jokio antro plano, kuo kitu galėčiau užsiimti gyvenime.

- Kodėl į Klaipėdą persikėlei jau po 10 klasių?

- Mano lankyta mokykla iš vidurinės tapo pagrindine ir tai man buvo tarsi spyris – nebemačiau priežasties, dėl kurios turėčiau likti Plungėje. Jau nuo aštuntos klasės kiekvieną savaitgalį praleisdavau Klaipėdoje, kur treniruodavausi pas vieną vadovę. Būdavo išskirtiniai, reti atvejai, kai šeštadienius praleisdavau namie dėl ligos. Be to, pajutau, kad Plungė mane pradeda spausti. Mano manymu, jaunam žmogui čia nėra jokių perspektyvų ir jei nori pasukti profesionalo keliu, reikia priimti sprendimą bei kraustytis ten, kur yra daugiau galimybių. Žinoma, rasti darbą čia įmanoma, jaustis laimingu – taip pat, tačiau aš augau, tobulėjau, mano poreikiai vis didėjo, todėl ir nusprendžiau keisti gyvenamąją vietą.

- Būdama tokia jauna, jau spėjai atidaryti savo studiją. Kaip atsirado „Kūrybos kišenė“?

- Dar besimokydama mokykloje, labai daug laiko praleisdavau Klaipėdos universitete aktorių auditorijose. Tuo metu tikriausiai pažinojau visus, ten studijuojančius, žmones. Būtent tada suvokiau, kad norėčiau pati kurti tam tikras kompozicijas, statyti spektaklius – taip gimė ir pirmasis šokio kūrinys „AkiDUOBĖ“. Šiam spektakliui ieškojau žmonių: nusprendžiau rinkti aktorių, o ne šokėjų komandą – pastebėjau, kad su aktoriais labai įdomu dirbti, jie kelia daug klausimų, į kuriuos privalu atsakyti. Spektaklio dėka pati paaugau, susiformavau kaip asmenybė. Su kolegomis supratome, kad mums reikėtų save įforminti, todėl įsteigėme viešąją įstaigą, kurią ir pavadinome „Kūrybos kišene“. Visa tai įvyko gana spontaniškai, daug negalvojant.

- Kaip „Kūrybos kišenė“ atrodo dabar? Kokios veiklos ten vyksta?

- Iš pradžių vykdėme mažus projektus, o dabar turime ir patalpas, kuriose vyksta repeticijos, treniruotės. Galima lankyti karatė, šiuolaikinio šokio, baleto, teatro, fotografijos pamokas. Formuojamos ir skirtingos amžiaus grupės. Taip pat organizuojame renginius: vienas iš naujausių – šventėme Helovyną. Apskritai, komandoje dirba žmonės, su kuriais šiuo metu esame geriausi draugai. Šiuolaikinio šokio pamokas vedu aš pati, vyresniųjų grupėje šoku kartu. Negaliu teigti, jog į repeticijas susirenka šimtai vaikų – suprantu, kad tėvai taip lengvai neima pasitikėti naujai įsteigta įmone, tuo labiau, kai dar nemato jos rezultatų. Bet lapkričio gale prasidės ir pirmieji konkursai, veiklos daugės, matysim, kaip viskas bus.

- Šiuo metu studijuoji Klaipėdoje. Ar jautiesi patenkinta – juk pagaliau gali susikoncentruoti į tai, ką tikrai mėgsti?

- Nesu šimtu procentu patenkinta studijomis – yra niuansų, kurie universitete manęs netenkina: pradedant darbo sąlygomis, baigiant kolektyvu. Mąstau apie Vilnių ar net užsienį: mane visada labai traukė Amerika. Tačiau atsirado „Kūrybos kišenė“ ir tai, bent laikinai, sustabdė. Bet kuriuo atveju, visur įgyjama patirtis, todėl ir studijos čia man yra tam tikras išbandymas, iš kurio daugiau ar mažiau pasimokysiu.

- Pati šokai Anželikos Cholinos spektaklyje „Otelas“. Papasakok, kaip ten patekai, kokia buvo rutina, kol ruošėtės premjerai?

- Buvo organizuojama atranka: visiems dalyviams buvo parodytas tam tikras šokio fragmentas, kiekvieną atskirai nufilmavo ir po kiek laiko gavau laišką, jog patekau. Visą mėnesį praleidau Vilniuje, repeticijos buvo sunkios, reikalaujančios daug jėgų – ateidavau 13 val., išeidavau 18 val. Tačiau tai – malonumas.

Būdavo laisvų dienų, bet pasiruošti premjerai turėjome vos mėnesį, o tai reiškia, kad dirbome labai daug. Be to, man reikėjo laiko, kol pripratau prie naujo miesto. Tačiau komanda buvo surinkta itin profesionali, kiekvienas asmuo išmanė savo sritį šimtu procentu, todėl ir dirbti natūraliai buvo lengviau. Apskritai, per tą laikotarpį aš išmokau labai daug, įgijau neįkainojamos patirties. Prisipažįstu, A. Cholina yra mano idealas – kiekvieną kartą į jos spektaklius susirenka pilna salė žmonių. Kad tai padarytum, turi būti kažkuo išskirtinis. Jos asmenybė yra unikali.

- Kuo dar domiesi? Ką veiki laisvalaikiu?

- Šią vasarą susidūriau su problema – supratau, kad visai neturiu hobių ir visas mano gyvenimas sukasi apie šokį. Bet esu sportiškas žmogus, labai mėgstu bėgioti, planuoju pradėti dalyvauti maratonuose. Vėl gali atsitikti taip, jog tai nebebus tik hobis. Dažnai mano pomėgiai perauga į kažką daugiau – esu labai reikli sau, man norisi pasiekti maksimumą, neišeina atlikti kokios nors veiklos mėgėjiškai. Turiu ir keistą aistrą – labai domiuosi lėktuvais. Pati bijau aukščio, tačiau man įdomus pats lėktuvo mechanizmas, valdymas: kaip toks sunkus daiktas gali pakilti, skristi. Daug skaitau, domiuosi ir naujausiomis technologijomis.

- Grįžtant prie „Kūrybos kišenės“ ir tavo pasiekimų, ką patartum kitiems, kurie taip pat svajoja apie savo erdvės įsteigimą?

- Pirmiausia, turi suprasti, kad bus labai sunku bei reikės beprotiškai daug dirbti. Niekas neįvyksta iš karto, turės praeiti gana daug laiko. Ir net tada tu nematysi ryškių rezultatų. Bet reikia nepasiduoti, daug reikalauti iš savęs, būti atsakingu, komandą rinktis neskubotai, apie viską pamąstant; kuo mažiau pasiduoti jausmams, galvoti logiškai, racionaliai. Nesusikoncentruoti į materialumą, nepamiršti kokybės bei pačio pateikimo.

- Ačiū už pokalbį.