Nors iš stebėtojo perspektyvos daug pasakyti negalėjau, tačiau vis vien į galvą gana sėkmingai pasibeldė abejonė, kad meilė viso labo – tik durnių iliuzija. Iliuzija, kuri paauglystėje atsistojo į laisvą vietą, likusią po Kalėdų senelio mirties.
Nuo žmonių vystymosi etapo pradžios moters svarba buvo didelė, niekuo nesiskirianti nuo gyvūnų patelės vaidmens gamtoje – gimdyti vaikus, taip pratęsiant giminę. Tik skirtumas tas, kad pirmykščiai žmonės buvo tikri kiaulės ir neturėjo nė lašo fantazijos – nepirkdavo gėlių ir nesivesdavo savo vaikų gimdytojos į romantiškas vakarienes.
Vyravo paprasčiausias viliojimo būdas. Pasiimi vėzdą, apvalai sukrešėjusį gyvūnų kraują, susirandi patinkančią merginą, voži medine kuoka jai per galvą ir tempies į urvą. Ir žinote ką? Niekas tada nesiskundė, kad vyrai turi daugiau teisių ir „žemina“ gražiosios lyties atstoves. Mielosios, darykit išvadas.
Žinoma, juokauju. O jei tebepykstate, atleiskite – nesu džentelmenas.
Kaip matote, akmens amžius nėra tas laikotarpis, kai galėjo vyrauti meilė. Ją nukonkuravo nesąmoningi biologiniai veiksniai, kurie buvo susiję su DNR perdavimu ir šeimos tęsimu. Engelsas rašė: „Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualią lytinę meilę“. Bet taip pat nelengva įžvelgti jausmingumą santuokoje ir viduramžiais, kai merginoms buvo leista tuoktis nuo 12 metų, o vaikinams – nuo 14. Nors dauguma vestuvių vykdavo laisva jaunikių bei jaunosios valia, paauglystės pradžia tikrai nėra geriausias metas santuokai. Aiškinti, kodėl, manau, tikrai nebūtina.
Meilė – tokia abstrakti ir visų taip skirtingai apibūdinama, kad jos pradžios, tuo labiau ir vystymosi, nenustatysi. Belieka žiūrėti į dabartines poras. Juokinga, bet daugumos jų santykiai paremti vienas kito prisirišimu ir egoistiniais jausmais.
„Tu užpildai mane, o aš – tave. Vienas į kitą investavome daugybę laiko ir energijos, todėl net jei ir nėra tos kibirkšties bei nežinomybės, kuri yra kertinis meilės akmuo, turime pasilikti drauge“.
Komforto zona. Baimė palikti antrąją pusę ir likti vienam su savo savivertės skylėmis, kurios vėl atsivers ir galbūt užsipildys po sukelto pilietinio karo tarp jūsų ego ir proto. Beje, labai įdomus aspektas – priklausomybė nuo mylimojo. Jeigu jis pasielgia ne taip (pasako kažką įžeidaus, ko nors nepadaro ar t.t), diena būna sugadinta ir nuotaika – tuo labiau.
Visi buvome įsimylėję. Pykdavomės su antrąja puse, dėl to jausdavome nuolatinį nerimą, kuris niekaip neleisdavo susikaupti. Kodėl jausdavome nerimą? Bijojome netekti antrosios pusės. Bet baimė kildavo dėl to, kad nenorėjome prarasti investicijų – laiko, energijos ir emocijų, kurias investavome į pažintį. Žinoma, nesakau, kad tai kažkas blogo. Man tik įdomu, ar tai, kas vadinama meile, nėra prisirišimas ir tam tikri pasąmoningi biologiniai veiksniai. Kai išsiskiriame su šia gyvenimo meile, galvojame, kad tokios daugiau jau niekada nebesurasime. Absurdiškiausia tai, kad kai nugalime depresiją, susirandame geresnę antrąją pusę, po to dar geresnę, kol galiausiai susituokiame.
Kad ir kaip būtų apmaudu, apie devyniasdešimt procentų santuokų paremtos metrikacijos skyriuje išduota popieriaus skiaute. Netrukus po santuokos liudijimo išdavimo jaunoji tampa nėščia ir jaunikiui „uždedami“ antrankiai, iš kurių išsipančioti reikia žvėriškos psichologinės jėgos, arba sugebėjimų išvykti į užsienį pakeitus visus įmanomus kontaktinius duomenis.
Tyriems jausmams įsiplieksti trukdo ir konservatyvios pažiūros. Vyrai nori patyrusios, pašėlusios, viską mokančios moters, bet tuo pačiu metu ir nekaltos, turėjusios, geriausiu atveju, vieną vaikiną. Vyrauja įsitikinimas, kad mergina su didele patirtimi – parsidavinėjanti palaidūnė (žinoma, žodis, kuriuo jos vadinamos, skamba daug šiurkščiau), o vaikinas, permiegojęs su galybe merginų, – „Alpha“ patinas. Dėl to moteriai atsiranda baimė būti vulgaria, nes tuojau pat bus teisiama ir ryte atsibus su etikete ant kaktos „k...“. Beje, negelbsti meilės ir sekso maišymas, nes, bent jau teoriškai, gali mylėtis su vienu žmogumi, o mylėti – kitą. Sakau „teoriškai“, nes tikrai nenorėčiau, kad mano antroji pusė vieną dieną pareikštų: „Miegojau su kitu. Bet tu nesijaudink, nes myliu tai tave“. Tai lyg ir būtų tiesa, sąmoningai tai suprasčiau, bet...
Esu įsitikinęs, kad ši rašliava sukėlė daugiau klausimų nei jų atsakė, bet vis vien užbaigsiu ją romantiškai. Tikiu, kad nors ir meilė yra reta (jeigu ji išvis yra), ji neišnyks tol, kol visiškai nedegraduosim.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!