Niekada nebuvau abejinga savo šaliai, tik vis stengiausi žiūrėti pozityviai, tikėjau, kad visos bėdos laikinos ir mes kažkaip susitvarkysim. Kai 2004 m. jaunimas pabaigęs studijas plūstelėjo iš Lietuvos, man atrodė, kad tai savaime suprantamas procesas – pamatyti pasaulio, pažinti kitas kultūras, o ir užsidirbti pinigų jaunam žmogui po studijų labai sveikintina. Tikėjau, o ir kitus tikinau, kad per tam tikrą laiką tikrai pasivysime kitas Europos Sąjungos šalis ir galėsime gyventi taip, kaip jose žmonės gyvena. Tikėjau ateinančia labai šviesia ateitimi ir jos laukiau.

Laukė ir mano draugė. Kantriai studijavo mediciną, apie kurią svajojo jau nuo mokyklos laikų, nors nelengvai sudūrė galą su galu, mat jos tėvai – paprasti žmonės su paprastais atlyginimais, tikėjo, kad tai, ką daro, verta pasiaukojimo. Mačiau jos vidines kančias, kai reikėjo rinktis specialybę. Suvokė ir žinojo, kokia situacija dėl medikų profesijos Lietuvoje, tačiau savo pašaukimui ji neatsispyrė ir nors protas liepė rinktis anesteziologiją, tačiau širdis linko link psichiatrijos. Džiaugiuosi jos pasirinkimu, nes šiandien ji – profesionali vaikų psichiatrė. Deja, šiandien ji planuoja emigruoti.

Ramybės nebeturiu nuo savaitgalio, kai ji man pasakė: „Žinai, mes jau renkamės šalį“. Anksčiau esu girdėjusi tokių jos pasvarstymų, bet šį kartą tie jos žodžiai buvo kaip niekad tikri. „Aš pavargau“, – vis kartojo ji man, o balsas buvo toks liūdnas. Aš supratau, kad daugiau laukti ji jau nebegali. Šiandien ji su vyru augina du mažamečius vaikus ir jau galvoja ne tiek apie save, o apie tai, kiek jiems gali duoti. O duoti nori tik tai, kas atrodytų savaime suprantama: savus namus, gerą išsilavinimą, kokybišką buvimą kartu.

Baigusi medicinos studijas ir toliau tęsianti įvairius jos profesinius gebėjimus stiprinančius kursus, turėdama aukščiausio lygio kompetenciją ir dirbdama prestižinėje ligoninėje, nagrinėdama sunkiausius atvejus iš visos Lietuvos, ji šiandien uždirba 650 eurų per mėnesį (į rankas). Savo namų jie neturi, mat vyras irgi uždirba vidutinį Lietuvos atlyginimą, todėl nuomoja. Panašu, kad greitai savų namų jie ir neturės, susitaupyti pradiniam būsto įnašui galimybių visiškai nėra.

„Mes renkamės šalį. – skamba man galvoje jos žodžiai. – Galvojam apie Švediją, kur siūlomas atlygis psichiatrui yra apie 3000-4000 eurus per mėnesį (į rankas). Aišku, būsto nuoma didelė (apie 1000-1500 eurų), tačiau visa kita, kas svarbu pragyvenimui, kainuoja daugiau-mažiau panašiai kaip Lietuvoj. Atėmus būsto nuomos pinigus, man liktų 3-4 kartus didesnė suma nei dabartinis mano atlyginimas. Be to, ten rimtai yra pasirūpinama specialisto iš kitos šalies integracija: organizuojami ir apmokami kalbos kursais, surandamas apgyvendinimas, darželiai ar mokyklos vaikams ir pan.“

Tačiau per gerai ją pažįstu, kad nesuprasčiau, kad ją vilioja ne tik pinigai. Vilioja ir kitokia socialinė sistema, kurioje vaikais, seneliais, ligoniais yra pasirūpinama adekvačiai. Žvelgdama į tolimą ateitį ji suvokia, kad senatvė Lietuvoje bus sunki. „Senatvėje bus krūva laisvo laiko ir jei leis sveikata, aš norėčiau pakeliauti“, – viltingai, nedrąsiai, tarsi per daug norėdama savo svajonėmis pasidalina ji.

„Pavargau nuo nuolatinio nerimo ir baimės dėl rytojaus“, – sako ji ir pabrėžia, kad norėtų ir pas mus tokios sistemos, kur nebijotum prarasti darbo. Kiek daug jai reikštų žinojimas, kad net dirbdama paprastą darbą žmogus galėtų išmaitinti savo šeimą, išlaikyti būstą ir leisti sau be sąžinės graužaties apsilankyti teatre, su šeima papietauti kavinėje.

Tada ji užsisvajojo: „Norėčiau sistemos, kur mano darbas būtų vertinamas, o žmonės gerbiami, net ir ligoniai. Kad būtų investuojama į taip reikalingas paslaugas, į vaikų gerovę, o kartu – ir visos visuomenės ateitį. Aš ir mano vyras norim tobulėti, kažko siekti, dalintis, padėti, o svarbiausia, dirbti. Tik maža smulkmena – norisi ir užsidirbti. Galiu kurį laiką ir pasiplėšyti (pavyzdžiui, dirbti 1,5 etato) dėl šeimos gerovės, bet tam turi būti prasmė. Tai turėtų būti apčiuopiamas rezultatas, o ne vargani papildomi 300 eurų per mėnesį prie bazinio atlyginimo, kurie tikrai neatpirks to, kad manęs nuolat nebus namie ir aš būsiu per daug pavargusi, kad galėčiau skirti kokybiško laiko savo šeimos nariams“. Ir supyko: „Labai pavargau nuolat jaustis kalta! Kalta, kad baigiau mokslus ir pasirinkau specialybę, kuri, nors Lietuvoje ir labai reikalinga, nėra pelninga; kalta, kad tekėjau iš meilės, o ne iš išskaičiavimo; kalta, kad noriu dalykų, kurių negaunu (visuomenės ir darbdavio pagarbos ir vertinimo, didesnės tolerancijos kitokių atžvilgiu); kalta, kad man svarbūs mano principai ir vertybės (nelipu per galvas, neimu kyšių), dėl ko kenčia mano šeima“.

Neišdrįsau ir nedrįstu jos prašyti dar laukti. Tik noriu pasakyti: man, Lietuvai ir jos vaikams tavęs reikia. Šviesia Lietuvos ateitimi, kurią sukurti galėtume kartu, aš dar tikiu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Emigrantai, klausiame Jūsų – kas jus stabdo grįžti į tėvynę? Kaip manote, kokių pokyčių reikėtų, kad nuspręstumėte vėl gyventi Lietuvoje? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“ ir išreikškite savo nuomonę!