Nebūčiau atkreipusi į juos dėmesio, tačiau išgirdau trumpą dialogą:
– (Pyp), pamiršau telefoną!
– HA-HA-HA-HA-HA!!!! (isterinis spiegiantis žviegiantis juokas). Tu kąąą, pamiršai telefonąąą??? HA-HA-HA-HA-HA!!!!!
Nesusilaikiau neatsigręžus. Du paaugliškų veidų jaunuoliai paraudusiomis, apsiblaususiomis akimis, abu avintys minkštomis „naminėmis“ šlepetėmis. Panašu, kad po ne vieną dieną audringai leidžiamų atostogų besijaučintys pasiekę savo kietumo apogėjų.
Tuo mūsų keliai parduotuvėje ir išsiskyrė. Nuėjau toliau ieškoti produktų rytojaus iškylai su skrudinta mėsyte.
Antrą kartą susitikome prie kasų. Tiksliau, jie manęs net nepastebėjo, kadangi buvo absoliučioje ekstazėje, užvaldyti savo pačių žavesio. Vienas glėbyje nešėsi tiek 1,5 l butelių alaus, kad vos kyšojo jo paaugliška nosis, o kitas ėjo priekyje atbulas ir kvatojo tuo savo skerdžiamos kiaulės juoku.
Žiūrėjau į juos stovėdama kitoje kasoje ir galvojau: kas dabar bus???
Žmonės sužiuro. Sužiuro ir greta krepšius tvarkęs apsaugos darbuotojas, toliau tvarkydamas krepšius. Kas vyko „jų“ kasoje, t.y., ar kasininkė paprašė vaikinų asmens dokumentų, nemačiau, nes kaip tik tą vietą užstojo kasos įrengimai. Mačiau tik jaunuolių galvas, kurios priartėjo prie kasininkės, o už keleto sekundžių pajudėjo tolyn – vaikinai nušlepsėjo išėjimo link, visą kalną butelių susidėję į prekybos centro maišelius. Parduotuvės gyvenimas ramiai plaukė toliau.
Stovėdama galvojau: nė vienas iš mūsų, buvusių šalia, nepadarėme absoliučiai nieko, kad tai neįvyktų. Kad apgirtę ir realybėje bei savyje sunkiai besiorientuojantys jaunuoliai būtų sustabdyti. Turbūt ir dabar, kai rašau šį laišką, linksmybės liejasi laisvai, o galbūt tie linksmuoliai jau guli kur pakampėse ar apsikabinę tualeto klozetus (čia geriausiu atveju – jei spėjo juos pasiekti).
Ir vis tas ramybės neduodantis klausimas: ką aš ir kiekvienas galėjome ir turėjome padaryti? Tikrai – stovėdama ir žiūrėdama į sceną prieš savo akis, klausiau savęs: KĄ DARYTI??? Kodėl nieko nedaro apsaugininkas? Kodėl nieko nedaro pardavėja? Ir jeigu jie – nė vienas, nė kitas, nieko nedaro, ką daryti man???
Prisipažinsiu – nesijaučiau taip saugiai, kad imčiau moralizuot. Nes nebuvau tikra, kas tokiu atveju manęs lauktų išėjus iš parduotuvės ir užsukus už artimiausio kampo. Todėl, besirūpindama savo pačios saugumu, tik nulydėjau akimis jaunus žmones, einančius skandintis alaus vandenynuose...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!