Kasdien po nuotrauką su seiles penetruojančiu maistu, saulėtais vakarais – po ežero vaizdelį, kur besileidžiančios saulės žybsnis veržiasi iš tarp kojų... pirštų. Šeštadieniais – kaip dailiai pasipuošei į miestą, o sekmadienis, be abejo – su krūva patinusių draugų bei pilnomis bruncho lėkštėmis. O kur dar karjeros pasiekimai ir nuo to apsivėmusi kreditinės kortelės istorija, kurioje viskas – nuo naujo automobilio iki kelionių į egzotines šalis. Tuomet dar daugiau maisto nuotraukų, besišypsančių užsieniečių draugų ir maratonai. Maratonai nuo Vilniaus iki Maratono (taip, čia miesto pavadinimas, du aukštuosius baigęs žmogau).
Desertui – žiupsnelis vaizdų, kaip nuostabiai tu atrodai be drabužių ir kaip tave lepina tavo nuostabaus grožio partneris/partnerė. Ir kaskart nuotraukos vis labiau filtruotos, užrašai prie jų vis trumpesni, nes gi džiaugsmui dalintis žodžių nereikia?
O dalintis juk reikia, net įstabi Christopherio McCandlessio istorija, ekranizuota filme „Into the wild“ moko: „True happiness is only real when shared“. Netransleitinsiu, nes kas antras tikro lietuvio postas blizga šmaikštumu anglietuviškai. Kai kas net įdeda fotkių su prierašu „Kartais taip gera pabūti su savimi“, o fotografija desatūruota, tarsi nekokybiškai išryškinta iš vaikystės fotojuostelės.
Tik tokius vaizdus feisbuko draugai nelabai laikina. Nieko čia kieto pabūti vienam su savimi, susirinkti save iš prieš tai ištaškytų fotkių. Nieko kieto yra tiesiog būti savimi ar būti silpnu, būti nuoširdžiu sau. Niekas už tai nemoka „laikų“.
O dar mažiau vertės nuotraukose su vaikais. Nebent tai koks jų sporto laimėjimas arba tiesiog netyčia ištiko taip, kad į egzotinę kelionę, deja, turėjai pasiimti ir jį.
O be feisbuko vaikas tobulas tik tau. Atrodo, tik tave iki sielos atomų branduolių jaudina kiekvienas jo naujai išmoktas žodis. Tik tau, stebėti kaip jis užmiega, yra daug įdomiau nei visi sukurti ir dar nesukurti Holivudo filmai kartu sudėjus. Tik dėliojant kaladėles vieną ant kitos ir matant smalsias jo akeles, pamiršti apie niekaip nesusidėliojančias ekselio lenteles, žalias kamuoliukas jo rankutėse niekaip neprimena raudono rutuliuko su neatsakytų laiškų skaičiumi. O mėlynos jo akutės niekada neturi asociacijų su mėlyna ikona telefone. Kur F raidė viduryje.
Keista tai, jog šis, pasaulį apkrėtęs mėlynasis virusas, turi vieną silpną vietą, kurią sąmoningesni žmonės jau atranda tarsi vakciną. Logiška tai, kad ta silpna vieta yra pačioje feisbuko centre. Tai raidė C. Mat vos ją sumainius su K, atsiskleidžia tikroji matrica: išprovokuotos šypsenos, dar neuždirbtais pinigais nupirkti daiktai, svetimų žmonių pagamintas maistas. Ir pats sau svetimas, su klouno-narcizo kauke. Netikro džiaugsmo kupinas fake’inis gyvenimas. Nufotošopintas ir oversatūruotas, kad netobulų dalykų nesimatytų.
Nes tikri ir svarbiausi pasaulyje dalykai yra ne dalykai. Ir jų tiesiog neišeis nufotkinti. Nes apkabinus tai, kas svarbiausia, abi rankos būna užimtos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!