Nenuleidau rankų – pasikeitė maistas, ji pasikeitė irgi, užaugo aukšta ir liekna kaip smilga.
Sunku man buvo vienam auginti ją, naktimis dirbdavau, dienomis padėdavau jai mokytis anglų kalbos ir atlikti namų darbus, norėjau, kad ji užaugus nejaustų nepritekliaus.
Laikas kartu ir papildomos pamokos darė savo, ji kasmet mokėsi vis geriau ir geriau.
Negalėjau jos nei palepinti labai, nei padovanoti kažkokių brangių dovanų, pamenu, žaisdavo ji maža su mano dovanotu padėvėtu MP3 grotuvu.
Nežinau, ar ji tokia gimė, ar jai muzika, kuri skambėdavo namuose padarė įtaką, bet jai patiko mokytis ir muzika, išmoko groti fleita.
Vis padrąsindavau ją, paguosdavau, kad nereikia gėdytis nei padėvėto mobilaus telefono ar paprastos kuprinės.
Metams bėgant, ji mokėsi vis geriau ir geriau, kol mokytojai pradėjo man siūlyti, kad jai reikėtų tęsti mokslus privačioje mokykloje. Kas gi sumokės už tuos mokslus privačius? Pamenu, patariau jai mokytis valstybinėje mokykloje, pasakiau, na kas gi bus, jei ji augs kaip gėlelė šiltnamyje?
Jai patariau geriau mokytis ten kur sunkiau, kur yra visokių vaikų, kur yra pagundų cigaretėms ir kitokiems blogiems dalykams.
Galvojau, jei ji nugalės ten, užsigrūdins, ji nugalės ir kitur.
Pasirodo, buvau teisus, tik esant dideliai temperatūrai ir slėgiui atsiranda deimantai gamtoje, taip ir mokykloje ji tapo viena iš geriausių mokinių.
Dabar jau viskas praeityje, gavo ji pirmąjį savo darbą, eis per vasarą dirbti į vietinę regioninę ligoninę. Ligoninė pasiūlė atlikti praktiką, parašyti mokslinį – tiriamąjį darbą, kad tik jai lengviau būtų įstoti studijuoti mediciną Oksforde.
Po visų tų metų mokslo ir rūpesčių laukė paskutinis vakaras mokykloje – išleistuvės. Jaudinosi ji, kad neišsiskirtų iš kitų vaikų klasėje, nes ji yra vienintelė užsienietė.
Pamenu, rinkome kartu suknelę jai, tai man pasisekė labai, radau tokią gražią nukainuotą suknelę už 35 svarus. Labai reiklios tos panelės dabartinės, reikėjo tokios, kuri būtų ir graži suknelė, ir kad nestorintų.
Dar kainavo bateliai, kosmetika, iš viso koks 100 svarų kainavo. Ir tai labai pigu, nes kiti tėvai vien tik suknelėmis išleidžia po 200-300 svarų.
Paskutinės išlaidos buvę likę tik automobilis, jos kelios mergaitės susidėjo kartu pinigus ir išsinuomojo automobilį kartu.
Išleistuvių vakarą mokykloje prie durų laukė direktorius su mokytojais vyrais, kurie sustojus automobiliui pradarydavo duris ir pasitikdavo moksleives.
Patiestas raudonas kilimas, fotografas, gyva muzika mokyklos foje, aš įsivaizduoju, leido moksleivėms pasijusti kaip kokioms Holivudo įžymybėms.
Išleistuvių vakaras buvo labai kultūringas ir oficialus, ir trumpas – nuo 7 iki 10 vakaro tik.
Labai daug tėvų ir šiaip smalsuolių susirenka kasmet vien tik pažiūrėti, kokiais automobiliais atvažiuoja mokiniai paskutinį kartą susitikti mokykloje kartu.
Tėvai stengiasi parodyti vaikams pavyzdį, koks gyvenimas jų laukia, jei jie mokysis gerai, kokiais automobiliais jie galbūt važinės gyvenime, jei pabaigs mokslus universitete.
Stovėjau ir aš, žiūrėjau į tuos prabangius automobilius, ir susimasčiau akimirkai, matyt, aš padariau teisingai gyvenime, kad investavau pinigus ir laiką niekur kitur tik į vaikus ir jų mokslą.
Ką manote jūs, ar verta investuoti į vaikų ateity? Ar nenuleidžiate rankų jūs?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!