Iki šiol, kol vaikas lankydavo priešmokyklinę grupę, bet ji nebuvo privaloma, pietų miegas buvo būtinybė – auklėtojos tos pačios, grupė ta pati, lovos yra. Kaip žinia – retas vaikas nuo 6 metų nori miego, nebent tėvai žadina jį su pirmais gaidžiais (kur tau su pirmais, gaidžiai tokiu metu dar tik snapą giliau įkiša po sparnu) ir pristato į ugdymo įstaigą dar net auklėtojoms nespėjus atrakinti durų. Bet tokių yra mažuma. Ir tokiems tėvams reikėtų susirūpinti vaiko gerove, jei jiems bent kažkiek rūpi vaikai, o ne jie patys.

Klausimą kelia normaliai auginamo vaiko tėvas. Vaiko, kuris eina miegoti vakare 20-21 valandą ir keliasi 7-8 valandą ryte. Pagal visas normas, 6 metų amžiaus vaikui visiškai pakanka 11,5 valandų miego. Vėlgi, imu duomėn vidurkį. Visada pasitaikys individualybių, kurios net ir besimokydamos pradinėje klasėje, mielu noru grįžę mes kuprinę į kampą ir pirmu taikymu žygiuos į lovą.

Bet ką daryti tam normaliam vaikui, kuriam užtenka to normalaus, naktinio miego? Iki šiol jis galėjo augti su aukle namuose, nuo šešių metų nekankinamas pietų miegu, o per tą laiką dūkti lauke, piešti, klausytis skaitomų pasakų, pats dėlioti raides ir leisti vaikiškas savo dieneles.

Dabar įstatymas priimtas, privalės jis žygiuot į priešmokyklinę grupę su patalynės komplektu (tiesa, patalynės savos neštis nebereikia, tik kas antrą savaitę pageidauja prasiplaut patiems tėvams). Kur logika? Kas sugebės atsakyti? Gal įmanoma įvesti kažkokią korekciją įstatyme, kad vaikai nebūtų „kankinami“ pietų miegu? Nes visgi sveikam šešiamečiui pietų miegas iš tiesų yra lengvas kankinimo būdas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!