Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (VIII)

DELFI tęsia Anglijoje gyvenančios žurnalistės Daivos Budrienės tinklaraščio įrašų apie jos nuotykius su drauge Barbara publikavimą. Šįkart autorė pasakoja apie savo apsilankymą garsios Rothschildų giminės rūmuose.

Kaip liūdna, nes baigėsi naujametiniai vojažai… O dar šeštadienį visą dieną Somersetą skalbė lietus. Tačiau, kaip žinia, jei vieną dieną atima, kitą – atiduoda su kaupu. O buvo taip: kažkokia stebuklinga ranka kelią namo pasuko pro Vadesdoną, Bakingamšyrą, maždaug 60 mylių iki Londono, ir jei ne fachtverkinis namukas pakelėje, už kurio styrojo dvi labai gražiai iliuminuotos eglutės, o už eglučių – prabangūs vartai, kas būtų užsukęs į reto grožio Rothschildų rūmus?

Pagaliau, kas galėjo pagalvoti, kad apie 16 val. po pietų, sekmadienį, jie veiks? Niekas ir niekur sekmadienį nedirba ilgiau nei iki 17 val. Ir kam būtų šovę galvon, kad tuose rūmuose, kurie yra national trust – priklauso Britanijos nacionaliniam fondui – vyksta šviesų festivalis.

Kai prie jų artėji alėja, ima ryškėti visos detalės, kurios tarsi nulietos iš šlapio smėlio prie jūros. Tarsi nulipintos iš cukraus – kodėl tokius vaizdinius diktuoja mintis? Pasigirsta mergaičių choro melodija. Jos gieda kažką iš Pergolesi, arba man taip norisi…

Baronas Ferdinandas de Rothschildas – vienos iš pačių turtingiausių 19 amžiaus Europos bankininkų, visuomenės veikėjų šeimos atstovas, 1874 m. nusipirko žemės Bakingamšyre, kurį juokais tuomet vadino Rothshildshiru… Taigi, pamišęs nuo Prancūzijos grožio, konkrečiai – Luaros slėnyje matytų rūmų, jis sumanė Anglijoje pasistatyti panašius.

1889 metais buvo baigti neorenesanso, Prancūzijos chateau (tariama – šato) stiliaus savaitgalio namai…

Rothschildai mėgo ir meną, ir sodininkystę. Ferdinandas pirko baldus, kilimus, keramiką, priklausiusią prancūzų aristokratams. Rūmuose itin daug vertingų XVIII amžiaus gobelenų, baldų, indų.

Net karalienė Viktorija, kuri buvo laikoma namisėda, neatsispyrė smalsumui ir atvyko į Vadesdoną „lančui“ – priešpiečiams. Ją galima buvo suprasti: rūmai buvo labai modernūs, įrengti pagal paskutinį tų laikų komforto žodį: turėjo centrinį šildymą, vandentekį, unitazus ir elektrą. Ji ypač patiko karalienei – sako, negalėjusi atsitraukti nuo jungiklio – vis spragsėjo stebėdama, kaip nušvinta ir vėl užtemsta įspūdingas šviestuvas…

Štai tokia elektrinė „valdė“ elektros tiekimą rūmams.

Jie neturėjo interneto, tačiau turėjo tiek įvairiausių kambarių laisvalaikiui. Ir tiek užsiėmimų…

Rūmų šeimininkas, nors labai mėgo prabangą ir nuolat kėlė puotas, buvo ligotas. Savo draugui jis rašė, kad nepaisant marmuro apdailos ir paauksuotų kambarių, dažnai jis jaučiasi nelaimingas, vienišas ir niekam nereikalingas ligonis.

Jau du šimtus metų nėra abejingų ir vienareikšmiškai vertinančių šią pasakiškai turtingą šeimą žmonių. Nepaisant visų sąmokslo teorijų, vertėtų prisiminti tik kelis faktus: jie – mecenatai, draugavę su karaliais, sakoma, kad ši šeima kažkada išgelbėjo Angliją nuo bankroto, padėjo caro Rusijos žydams, išpirko iš turkų sultono žemes Palestinos žydams ir… veisė orchidėjas.

Išeinant, pagal muziką ėmė keistis rūmų apšvietimo spalvos… Pagalvojau, kad reikia susivynioti juos, kuo greičiau, kaip saldainiuką ir vežtis į namus…Ką ir padariau…

Tai – aštuntasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!

Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite [e-mail]!