Žinau, kad esu tik moksleivė ir dar nežinau tam tikrų niuansų švietimo sistemoje, tačiau noriu savo mokinės akimis papasakoti apie tai, kas vyksta mano mokykloje (ir manau, kad mūsų mokykla nėra išimtis).
Bandėme šnekėtis ir su mokyklos valdžia, ir su rajono valdžia, bet buvome neišklausyti ir neišgirsti. Tikiu, kad metas kreiptis į visą Lietuvą.
Mano nuomone, pirmoji darbuotojų ir ją valdančių žmonių pareiga – motyvuoti vaikus mokytis, veikti, kurti, organizuoti. Tuo mūsų mokykloje nė iš tolo nekvepia. Kiekviena mokinių idėja, renginys, veikla yra tarsi sutrypiami su žemėmis, nespėjus jiems net padoriai išsivystyti. O vėliau prasideda priekaištai, kad mokiniai aptingę, monotoniški, neveiklūs. Bet ar leidžia kas nors mums būti kitokiais?
Taip pat motyvuoti, sudominti savo dėstomu dalyku nesugeba ir mokytojai, kurie turėtų mums padėti surasti ateities kelią. Tačiau, kaip galima surasti dominančią sritį moksluose, jei gauni tik sausą informaciją, ją „iškali“ ir atsiskaitinėji kontrolinį po kontrolinio? O kai kurių mokytojų bijai net klausti, nes ne tik būsi išdarkytas visų klasiokų akivaizdoje, bet dar ir dvejetuką dovanų į žurnalą įrašys.
Žinau, kad negalima tiesiog atimti iš žmogaus darbo. Tačiau kai tie patys mokytojai dėstė tavo močiutei (tą būtų galima pasakyti ir apie mokyklos įrangą, laboratorijos prietaisus, knygas), net juokas suima. Jei šie mokytojai vystytųsi kartu su savo dėstomu dalyku, viskas būtų gerai. Bet dabar „atsėdi“ gamtos mokslų pamokoje, nuvažiuoji pas papildomą mokytoją ir visą mokymuisi laiką skiri tam, kad tau išdėstytų, ką tau kitaip pasakė mokyklos mokytojas, ir ką tu išmokai, kas jau seniai užmiršta ir netikslu.
Taip pat tenka nusivilti, kai turime vokiečių kalbą kaip „dėstomą“ dalyką, tačiau nei kabineto, nei tinkamo mokytojo nėra. Tai koks tada mokinio pasirinkimas? Arba susitaikai su tuo, arba išeini ieškoti didesnio gėrio į kitą mokyklą.
Kaip mes galime būti aktyvūs, jei mokytojai nerodo pavyzdžio? Neseniai mokinių taryba organizavo vieną renginį. Nesulaukėme nei moralinės, nei piniginės paramos iš mokyklos darbuotojų ir valdžios. Viską darėm iš savo kišenės ir gerų, su mokykla nesusijusių žmonių, pagalba. Viena mokinė iš savo santaupų tam paskyrė savo pinigų. Gal jums tai pasirodys nedidelė suma, tačiau moksleiviui, kuris neturi nuolatinių pajamų šaltinio, tai yra didžiuliai pinigai (…).
Taip pat šiais metais mūsų mokykloje buvo suremontuota sporto salė. Mokiniai už tai yra labai dėkingi, nes senojoje bijodavo įlūžti į grindis, tačiau kas iš tos salės, jei mums net neleidžia ja naudotis? Ten neberengiami jokie renginiai, mokiniams nebegalima rengti diskotekų, karnavalų ir kitų pasibuvimų. O kai pagaliau paprašėme padaryti muzikos vakarą, prižadėdami, kad visi bus su kojinėmis, valdžia mums davė pusantros valandos, nes po to į salę ateina jos nuomininkai, o juk mes, mokiniai, tai jiems nemokame nuomos, todėl ką mums ten ir veikti? Sunešk, išnešk aparatūrą ir va – renginiui pusvalandis. Tuomet paaiškinkit, kam apskritai tą salę remontavot, jei dabar į ją nebegalima įeiti?
Apie valgyklą ir biblioteką taip pat negaliu nutylėti. Bibliotekoje niekas nesilanko ir tam yra priežastis. Negali normaliai liesti knygų ir prie jų artintis. Turi tiksliai žinoti kokios knygos ieškai ir būti psichologiškai pasirengęs, kad gali būti aprėktas bibliotekos vedėjos. Tad likit sveikos, knygos. Valgykloje už bandelę sumoki daugiau nei pusę euro. O iš buvusių mokinių girdi, kaip jų laikais už bandelę 0,20 ct mokėdavo. Aš suprantu, kad kyla kainos, bet tikrai ne tokiu greičiu, kaip mūsų valgyklos maisto kainos, nepaisant to, kad neskiri ar kepsnį valgai, ar kartono gabalą. O kur dėtis? Ir tenka misti tuo valgyklos „maistu“.
Kiekvienais metai verkiama, kad ateina vis mažiau mokinių. O ko galima tikėtis, kai mokykloje tokia padėtis? Kai mokiniai neišklausomi, ujami ir nesuinteresuoti mokytis bei kažko siekti? Mes esame vieni iš tų, be kurių mokyklos nebūtų. Mes esame vieni iš tų, kurie kada nors bus Lietuvos ateitis. Bet dabar sunku matyti šviesą visoje mokyklos sistemoje, kai mokiniai iš mokyklos sunkiai išsineš laimingų prisiminimų apie mokslą. Galiausiai ieškos kažko geresnio, ir šviesiausią ateitį matys už Lietuvos ribų, kur, pripažinkime, mokykla yra žymiai labiau gerbiama įstaiga, o mokiniai lengviau atranda save.
Bijau, kad tokia padėtis prives ne tik mokytojus, bet ir mokinius prie streiko. Aš labai bijau, kad mokinių situacija tokiose mokyklose kaip mano greitai nepagerės. Todėl kreipiuosi į visus jus anapus ekranų, tikėdamasi, kad atsiras asmenų, kurie paskatins ir paspartins mokinių padėties gerinimą tokiose mokyklose kaip mano.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: