Nors kasmetinis karnavas – didžiausia šventė tiek Brazilijoje tiek visoje Pietų Amerikoje, aš esu didžiausias šio įvykio priešas. Tuo metu, kai turėčiau lankyti merą, kariuomenę, policiją, teismus ir ieškoti siūlo galo painioje A. Bendoraičio istorijoje, esu priverstas stebėti kiaurą savaitę tingiai besivyniojantį Rondonijos karnavalą. 

Vienas dalykas yra Rio ar San Paulo karnavalai – čia egzistuoja specialios akademijos, ištisus metus ruošiančios dalyvius 15 minučių trunkančiam pasirodymui ant podiumo. Karnavalo dalyvių apranga vadinama „fantazija“ – tarsi kiekvienas tą trumpą momentą įgyvendina slapčiausią savo svajonę ir tampa tuo, kuo norėtų būti iš tikrųjų. Be abejonės, atėjus lemiamam momentui žmonės tiesiog sprogsta.

Kitas dalykas – karnavalas atokioje Amazonės valstijoje Rondonijoje. Šlovingus laikus mena apleisti, specialiai karnavalui pastatyti stadionai. Dabar visas veiksmas – gatvėje arba tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje. Kiek įdomiau perplaukus upę į Boliviją: jei Braziljoje vyrauja noras spalvingai pasipuošti, tapti panašiu į paukštį ar gėlę, tai Bolivijoje einama visai priešinga linkme. Nuo galvos iki kojų juodi žmonės tepa vienas kitą dažais, tepalais, purškia vandeniu ir putomis.

Vaikų ir suaugusiųjų gaujos atakuoja pravažiuojančius automobilius ir nieko nesuvokiančius turistus. Ir taip jau postapokaliptinį miestelį dėl savo architektūros primenantis Guyaramerin kelioms dienoms tampa tikru pragaru žemėje.

Filmo „Aleksandras Didysis“ režisierius Vytautas Puidokas šiuo metu yra Brazilijos – Bolivijos pasienyje, Amazonės džiunglėse, kur atlieka tyrimą, bendrauja su būsimais filmo personažais, vysto ir plėtoja filmo siužetą.

Kaip remti šį filmą – žmogiškaisiais, faktiniais ar finansiniais resursais – galima sužinoti specialiai šiam filmui sukurtoje svetainėje.