Bet patikėkite, kaip įkvepia, kaip palaiko kiekviena laiminga pabaiga, šiltas žodis, padėka ar istorija iš namų! Norime pasidalinti su jumis viena iš tokių stebuklingų istorijų.
Vokiečių aviganio mišrūnė Našlaitėlė į „SOS gyvūnų“ prieglaudą Vilniuje atvyko iš sanitarinės tarnybos. Dar ne sena, judri kalytė greit būtų išgirdusi nuosprendį ir sulaukusi mirtino adatos dūrio: juk ji serga vėžiu, po pilvu kabojo didžiuliai pieno liaukų augliai – taip jau būna, kai kalytės nesterilizuojamos... Žinojome, kad atvyko tam, kad po kelių savaičių užgestų ant mūsų rankų, bet bent jau mylima ir paglostyta.
Naujokė buvo judri, smalsi, geranoriška, tiesiog puiki! Todėl liūdnas Našlaitėlės vardas buvo pakeistas į Nesės. Kai praėjo savaitė, buvo nuspręsta, kad nelauksim tos tamsios dienos, o padarysim viską, kas nuo mūsų priklauso, o tada jau kaip lems likimas. Juk šiaip ar taip, augliai galėjo bet kada trūkti, o tada – mirtis nuo sepsio... O juk turėjome pavyzdžių, kai operuotos kalytės dar ne vienerius metus gyvendavo normalų gyvenimą.
Klinikoje prieglaudos atstovės chirurgo prašyte išprašė operacijos. Tvirtos vilties veterinarai mums nedavė. Ir ką gi, operacija pavyko, pooperacinis periodas ėjo sklandžiai, viską darėm pagal gydytojų nurodymus, o galiausiai Nesytę dar ir pas bioenergetiką vežiojom, kad jai suteiktų kuo daugiau energijos kovoti su pikta liga ir nepasiduoti. Be abejo, kasdien po daug kartų nepamiršom jai pasakyti, kaip stipriai ją mylim...
Nesė ir pati rodė gajumo stebuklus, jau iškart grįžusi po operacijos kibino kitus šunis, smalsavo, kada gaus ėsti. Praėjo jau mėnuo nuo to laiko, kaip ji atvyko. Ir štai prieglaudoje apsilankė žmogus, ieškantis didelio ir ištikimo draugo. Visus šunelius apžiūrėjo ir į širdį papuolė būtent Nesė. Paklausite, ar papasakojom apie jos bėdas? Viską išklojom, bet jau vakare jis paskambino ir pasakė, kad yra pasiruošęs priimti Nesę į savo namus ir suteikti jai daug meilės prieš iškeliaujant į amžinuosius medžioklės plotus. Tik grįžęs iš mūsų kiemo, viską jai supirko, susidarė sąrašą klausimų ir ryte atvyko jos pasiimti. O po kelių dienų Nesė jau buvo ir registruota, ir čipuota, ir išgirdome daug gražių atsiliepimų, kaip ji moka elgtis namie.
Tai didelis stebuklas, tai šventė vėl turėti namus ir šeimininką, su kuriuo būsi, kol mirtis išskirs, kuris tavęs nepaliks. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kas bent kažkiek paaukojo Nesės operacijai, kas tikėjo ir sakė su mumis kartu: „kovok, Nese, kovok!..“ Nesė kovojo ir laimėjo. Būk laiminga, Nese, tu niekada nebebūsi našlaite...