Bet vis tiek daug dirbu, skaitau, mokausi iš klaidų, tikiu ir suprantu, kad ne pavydėti reikia, o džiaugtis kitų sėkme, mokytis iš tų, kurie parodo geresnius rezultatus.
Neskaitau komentarų, bet šiuo atveju, nesusilaikiau. Keista, jog tiek daug piktų, nepatenkintų žmonių, kurių širdyse, ar skausmo, ar pavydo, ar agresijos yra tiek daug. Gaila ir gėda už tuos, kurie smerkia, pavydi, kad žinomas žmogus nesėdo į kalėjimą. O kam?
Vienam kalėjimas yra bausmė, kitam - tik galimybė nedirbti. Sutinku su nuomone, kad J. Radzevičiui didžiausia bausmė yra ši tragedija. Nukrito, galima sakyti, akmuo nuo širdies, jog teismo sprendimas yra būtent toks. Reabilituoti reikia žmones, kurie dar gali gyventi padorų gyvenimą, dirbti. Nesvarbu, ar tai žinomas, ar paprastas Lietuvos miesto ar kaimo žmogus.
Lietuvoj teisybės nėra tiek, kiek norėtųsi, tačiau būkime kiekvienas kiek galima teisingesnis sau, kitam ir padėkime. Padėkime morališkai, materialiai, ar bent jau nesmerkdami.
Dabar toks etapas, kai nepailsiu tiek, kiek reikėtų žmogui, ir suprantu žmogų, kuris pervargęs, nusiminęs, neapgalvojęs padarė siaubingą klaidą. Bet ši klaida nebuvo vienintelė. Pirmiausiai tai yra nuovargis, stresas, tai, ką mes labai dažnai patiriame. Draskomės, lekiame, pykstame ir vardan ko. Pinigų, namų, šeimos, karjeros? Ar tiesiog todėl, kad nemokame kitaip? Gal todėl ir turėtų būtų atkreipiamas dėmesys į mūsų, Lietuvos piliečių, dvasinę ramybę, sveikatą, harmoniją.
Susidaro įspūdis, jog tie, kurie sako, kad žinomiems žmonėms labai lengva, tiesiog pavydi jiems ir jaučiasi nepilnaverčiai. Nori būti žinomas, siekia to. Nenori? Tuomet nepavydėk to, kad kai žmogui nutinka nelaimė, visi pasiruošę teisti, smerkti, rašyti skaudžius dalykus.
Šiuo atveju, jei nusikaltimą būtų padaręs ne J. Radzevičius, būtų žymiai mažiau dėmesio ir kaltininkui būtų gal nors kažkiek lengviau. Keistai nuskambės, gal tai savotiška J. Radzevičiaus misija ir žinia, jog pasielgus netinkamai, neapgalvotai, neatsakingai, pasekmės būna labai skaudžios.
Po šio įvykio vyrui visada sakau, jog net ir mažai išgėręs nesėstų prie vairo. Ir nesėda arba vairuoju aš. Pastebėjau, kad ir kitus vyrus, kurie mėgdavo išgėrę bokalą vairuoti, kažkas sukrėtė ir jie to nebedaro. Todėl galbūt J. Radzevičiaus nelaimė, kai kam keistu būdu padėjo.
Manau, po šios nelaimės ne tik mes padarėm išvadas, pajautėm, kokios svarbios kelios sekundės yra ne tik sportininkams. Yra manančių, kad toks teismo sprendimas parodė, jog Lietuvoje pinigai, pažintys lemia daug. Galbūt, bet ar pagalvojote, jog tie, kurie yra piktybiški kelių gaideliai, nė nesusimąstys ir toliau apie bausmes, baudas. O tuos žmones, kurie kartais galėtų priimti netinkamą, kvailą sprendimą, galbūt vienintelį, tačiau lemiamą, susilaikys. Manau, kad tokių žmonių buvo po to įvykio liepos 4-ąją ir bus.
Aš J. Radzevičiaus nepažįstu asmeniškai, tačiau jo tragedija sukrėtė. Sukrėtė ir daugelis kitų, bet šiuo atveju dar buvo įmanoma galutinai nesugriauti klaidą padariusio žmogaus gyvenimo. Ir tikiuosi, kad šis atvejis suteiks galimybę kitiems žmonėms, kurie geriau tegul ištaiso klaidą, padaro išvadas ir gyvena laisvėje nei egzistuoja kalėjime už mūsų visų pinigus.
Taip, norisi, jog visi mes turėtume galimybę atsitiesti. Taip, žuvęs žmogus to nebegali padaryti, tačiau kartais likimas galbūt „paima“ nekaltą žmogų, kuris savo žūtimi padaro gera kitiems.
Tikiuosi, kad darbdaviai ir kiti žmonės suteiks galimybę J. Radzevičiui. Dėkoju A. Valinskui, kuris tai jau padarė ir nepabijojo visuomenės pasmerkimo. A. Valinskas tokių dalykų nebijo, nes supranta daugiau nei tie, kurie rašo įžeidžiančius komentarus ne tik šiuo atveju, bet ir visais kitais. Tikiuosi, kad po kurio laiko Jonas grįš prie savo darbų. Laikas gydo žaizdas. Pikti žmonės pamirš.
Taip norisi palinkėti stiprybės, tikėjimo, ramybės ir drąsos, nes aš labai noriu, kad šis žmogus vėl džiugintų TV ekrane, renginiuose. Tikiu, kad to noriu ne tik aš.
Klystame kiekvienas, tik visada pagalvokim, o kas jei aš ar mano artimas žmogus padarytų didžiulę klaidą. Kaip aš tuomet jausčiausi. Atsakysit: „O jei nukentėtų man artimas žmogus?“. Atleisčiau. Kai žmogus pasimoko iš to, kai jis sustoja ir apmąsto gyvenimą iš naujo, perkainuoja vertybes, jis gali gyventi sąžiningai, dorai. Padėkim Jonui ir kitiems atsitiesti.
P.S. nekalbu apie kelių gaidelius, kurie yra atskira tema.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!