Kaip galima pavadinti žmones, kurie neatsižvelgia į kitų žmonių gyvybę ir saugumą? Ko gero priimtiniausias viešas žodis, mano manymu, būtų „šiukšlės“. Nors mintyse nuskamba keletas necenzūrinių žodelių skirtų kelių ereliams.

O mano istorija, kai supratau gyvenimo trapumą, taip pat įvyko einant per perėją. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie įžengia į perėją neapsidairę ir neįsitikinę, kad gali eiti, kultūringai suprasdama, kad perėja yra kaip šalutinis kelias, kuriame tu turi praleisti pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius. Visada tolerantiškai lūkuriuodavau, kol sustos koks automobilis ir praleis. Atsižvelgdama į tą faktą, kad vairuotojai labiau skuba ir yra svarbesni nei pėstieji, kantriai laukdavau.

Tąkart, matyt, pati kalta, per mažai apsidairiau, lietus lijo, mintys pačios nešė prie neatliktų darbų, kaip turiu paskubėti viską suspėti, kad noriu kavos, kurią visada geriu atėjusi į darbą, kad, velnias, nenupirkau dar Kalėdų dovanėlių ir turėsiu jas pirkti paskutinę minutę, lūkuriuodama milžiniškoje eilėje ir jaustis kaip nusikaltęs šunytis, kuris nesugebėjo pasirūpinti brangiais žmonėmis iš anksto... Ir bum! Pokšt! Kaip kulka man šonu praskriejo mašina! Atstumas psichologiškai prilygo milimetrui, techniškai buvo gal 2-3 centimetrai. Automobilio greitis – 50-65km/h, o gal ir daugiau. Dieve mano, pagalvojau, ką tik vos nebuvau ištaškyta!

Taip taip, dabar pusė žmonių pagalvos: „Pati kalta, žioplė, reikia dairytis einant per gatvę“. Bet kai pagalvoji, tai perėjai vieną eismo pusę ir žengei jau į antrąją, vadinasi, iš atvažiuojančio automobilio puikiai mane turėjo matyti, tuo labiau, kad neišnirau iš niekur, nes, kaip jau minėjau (bet dar pasikartosiu, kad visiems būtų aišku), jau buvau perėjusi vienos eismo krypties juostą, ir galų gale juk ėjau per perėją. Trūko milimetro, ir jei būčiau ėjusi sparčiau, bučiau tikrai nusviesta. Ir kabėčiau kaip koks kuolas, su galva įsmeigta į asfaltą, ir lietusi kraujo fontanas.

Tąkart bebaigdama eiti iki stotelės pagalvojau, ačiū tau, angele mano, Dieve, gyvenime, čakros, karma, ar kokie šventi ar nelabai dalykai, personos bebūtų ar egzistuotų. Pasimaišiau kelių ereliams po ratais ir likau gyva ir sveika. Mano artimieji sulauks manęs per šventes grįžtančios ir galės su džiaugsmu sutikti šventes, ir neverks prie mano lavono, ar geriausiu atveju, nevalys užpakalio vegetuojančiai daržovei.

Kas Jums darosi žmonės? Gal tingit paspausti stabdžio pedalą? Ar matote tik brangaus ar surūdijusio automobilio kapotą: nei perėjos, nei žmonių, einančių per perėją?

Aišku, vairuotojai galvos ir toliau: „Pati kalta“. Gal ir kalta, savo kaltės neneigiu. Gal man reikėjo iš namų pasiimti šluotą ir perskrieti per gatvę, bučiau, nesudariusi vairuotojams kliūties. Bet „soriukas“, vairuotojai, žieminės šluotos dar neįsigijau. Vaikinas mylimai savo raganaitei žadėjo po eglę padėti tokią.

P.S.: tikiuosi šią meilią žinutę skaitys ar vyšninio, ar raudono, ar kokia ten bebūtų bebuvusi spalva, „Chrysler“ vairuotojas (-a) (tik tokius faktus gebu atsiminti dėl psichologinio šoko), kuris praskriejo pro mane kaip kulka Žirmūnų g. perėjoje. Linkiu ir tau pajusti kada nors gyvenimo trapumą, ir susimąstyti, kad tavo artimieji Kalėdų progą galėjo gauti ne kalėdinę dovanėlę, o artimo žmogaus lavoną. Kokia puiki dovanėlė!

Likusiems vairuotojams patarčiau susimąstyti – jei nenorit dovanų gauti savo artimųjų lavonų, sulėtinkite prie pėsčiųjų perėjų. Kai pradėsit nuo savęs, visas pasaulis pradės keistis.

Pati gavau pamoką – dairytis, o apsidairius, dar kartą apsidairyti. Na ir, aišku, buvo psichologinė žala – mažų mažiausiai kokį mėnesį teks vaikščioti tik per reguliuojamas perėjas, nes patirti baimės skonio, kad vėl pajusiu keturių ratų ir toninio geležies gabalo jėgą ir joje sėdinčio besmegenio bukumą, ačiū, bet nebenoriu.

Linkiu visiems SAUGIŲ švenčių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate susidūrę su nemaloniais vairuotojais ar įžūliais praeiviais? Savo mintimis ir pasakojimais galite pasidalinti čia: