Nemeluosiu. Nežinau, ko aš tikėjausi, bet tikrai nesu tokia naivi, kad prisisvaigčiau apie ištaigingą būstą su individualiais kambariais ir šilko patalais. Tai, ką pamačiau, stovi visiškai kitame kontinuumo gale. Bute gyvensim 6. Lyg ir.
Per pirmas 15 min. pamačiau tiek naujų žmonių, kad suskaičiuoti būtų sunkoka, ypač turint omeny, kad nei vienas iš jų nešneka angliškai. Mano „bučiokai“ prancūzai ir turkai labai sėkmingai mirksėjo akim ir kalba kažką prancūziškai, pavartydami akimis, kai aš bandau su jais šnekėt angliškai – juk turėčiau iš veidų suprasti, kad jie nei jos moka, nei nori mokėti.
Kambaryje kol kas gyvenu viena. Tačiau miegamosios vietos čia keturios, dvi dviaukštės lovos ir apstatymas, kuris vilnietiškų barakų kambarius paverstų kone liukso apartamentais. Aš neperdedu. Gal truputį. Žinau, kad daug kartų esu sakiusi, kad visai gailiuosi neturėjusi bendrabučio patirties – juk taip pavydu klausytis draugų ar tėvų prisiminimų iš bendrabučio laikų. Tačiau tas pavydas – labiau teorinio pobūdžio, taip pat kaip pavydi draugei, kad ji turi gražų vaikutį. Kažkuria prasme smagu turėti savo vaiką, kažkuria prasme smagu būtų gyventi bendrabutyje – „be carefull what you wish for.“ (angl. atsargiai svajok)
Na, bet teks pripažinti, kad ši patirtis pradėjo mokyti dar net pilnai neprasidėjusi – nemoku žodžiais išreikšti kokia esu dėkinga tėvams, kad jie nusprendė gyventi Vilniuje ir visą studijų laikotarpį galėjau gyventi šiltai ir maloniai erdvėje, kurią ramiausiai gali vadinti namais...
Kalinichta (graik. labos nakties)
2014 11 06 13:21 Siga siga arba neskubėk gyventi
Trečiosios dienos rytas. Atsibundu 12 val., pasidariau kavos ir kol begurkšnodama kavytę kūriau blogą, grįžo mano kambariokai. Jie – trumpalaikiai savanoriai, atvažiavę čia „aplinkosaugos“ projektui. Kai paklausiau, ką jie iš tikrųjų veikia ten, tai sakė, tvarko aplinką – parkus arba pajūrį. Tą sekundę tyliai pasidžiaugiau savo projektu ofise. Neįsivaizduoju, ką man reikės ten daryti, bet žinau, kad šiukšlių rinkti tikrai nereikės.
Po šoko pirmąjį vakarą, vakar diena praėjo stebėtinai puikiai. Miegojau kaip kūdikis, pabudau nuo to, kad pas mane atėjo mano būsima kolegė savanorė Ana. Ji lenkė, tačiau ilgai gyveno Lietuvoje ir puikiai šneka lietuviškai, buvo visai malonu tik prabudus šnekėti lietuviškai, nes pirmas 10 min. nelabai supratau nei kur aš, nei kas aš. Beje, miegu aš dviaukštėje lovoje viršuje. Kaip ir būdama dešimties, kai gyvenau viename kambary su broliu – atsimenu, kaip mėtydavomės pliušiniais žaislais ir ginčydavomės, ar bezdalai kyla į viršų, ar leidžiasi žemyn.
Su Ana susitarėm, kad ji grįš po pusantros valandos, kad turėčiau laiko susiruošti. Susiruošiau per pusvalandį – taip greitai susiruošiu tik tada, kai vėluoju į darbą. Bet aš neturėjau nei kavos, nei maisto, o dušas čia toli gražu ne toks, kokiame norėtum praustis labai ilgai.
Ofisas pačiam miestelio centre. Parašiusi šitą sakinį pagalvojau, kad kabutes galima dėti ant kiekvieno žodžio. „Ofisas“ – tai du stalai mažytėje patalpoje, kurioje sėdi ir žmonės iš savivaldybės (tikriausiai savivaldybės, niekas normaliai nesugebėjo paaiškinti, ką jie ten veikia). „Miestelis“ – pavadinimas pakankamai didelis šiam žaviam graikiškam kaimui. „Centras“ – tai gatvė, kurioje parduotuvių daugiau negu gyvenamųjų namų. Ofise pasėdėjom maždaug valandą, kol Giorgia (mūsų koordinatorė) supildė „excelio“ lentelę su mano ir kitos savanorės duomenimis, ir išėjom gerti kavos.
Buvo labai įdomu pašnekėti su Giorgia, kuri su savanoriais dirba jau pakankamai seniai ir sakė, jos pagrindinis tikslas yra surasti savanoriams poras, kad jie neišvažiuotų. Papasakojo, kad savanoriai gali nemokamai lankytis sporto salėje, tačiau reikės pasavanoriauti ten 3 val. kiekvieną savaitę.
„Savanoriavimas“ sporto salėje yra vietinių žmonių kalbinimas, man apie jį pasakojo trys kiti savanoriai, bet aš taip ir nesupratau, kas per darbas yra sporto salėje kalbinti žmones. Kaip turėtų atrodyti toks pokalbis: „ė, kaip tavo štanga?“ ar „Labas, tai ką čia sportuoji?“. Bet Giorgia sakė, kad sporto salė yra puiki vieta susirasti vaikinui. Gal reikės nueit patikrint.
Bent tris kartus bandžiau paklausti Giorgios, kada gi man reikės eiti į darbą. Jos atsakymas buvo maždaug toks – „no worries, you need to relax this week, maybe you can come on Friday for a meeting“ (angl. nesijaudink, šią savaitę tau reikia atsipalaiduoti, galbūt penktadienį ateik į susitikimą). Gerai dar, kad akių nepavartė, ko aš čia veržiuosi dirbti tik atvažiavusi...
Vakare šventėm vieno iš ilgalaikių savanorio gimtadienį. Rafaelį geriausiai apibūdina jo dovana – nuogo vyro su dideliu stačiu ***** formos butelys ouzo. Rafaelis yra profesionalus žokėjus ir didelis pamaiva. Prasėdėjom su juo iki penkių ryto šnekėdami apie Graikiją ir organizaciją kurioje dirbsiu.
Tekstas – Agnės Gelžinytės tinklaraščio įrašai, kuriuose ji aprašo, kaip sekasi savanoriauti Graikijoje.
Rašote tinklaraštį? Norite pasidalinti įrašais su DELFI Piliečio skaitytojais? Rašylite el.paštu pilieciai@delfi.lt.