Pirmas klausimas, skaitant apie gyvenimo parterio neatitikimą kito partnerio poreikiams – kur, kas ir kokia ta LAIMĖ? Gi vienas yra jaunas, gražus, protingas ir apsirūpinęs, bet vienišas, kitas lygiai toks pats, bet beveik džiaugiasi, kad vienišas, trečias – mažiau apsirūpinęs, bet irgi jaučia ilgus vienatvės atodūsius tiesiai į nugarą, krūtinę, sąmonę ir pasąmonę.
O kam dabar lengva? Moteriai? Kad ji tikisi elementaraus vyriškumo, o ne barakudos etiketės dar net neišsižiojus, o SMS pasiūliusi pasisėdėjimo vietą? O gal vyrams? Kaip jų nuomone pastarųjų po nakties vis padaugėja? Mieli vyrai, dėl ko jūs kuriat verslus, statot namus, perkat vienerių metų senumo automobilius, segit prabangius laikrodžius, o savaitgaliais prie baro gurkšnojat savo paties iš mandrumo sugalvotą kokteilį? Dėl savęs? Nemanau.
Tai kodėl, kai tik atsiranda TOJI, sukuriamas Šerloko Holmso scenarijus ir prasideda baimės, kad TOJI kėsinasi į viską ir į dar daugiau? Na, nesvarbu, aš ne vyras, tai to gal niekada ir nesuprasiu.
Gerbiau ir mylėjau savo buvusį, džiaugiausi, kad sekmadieniais nusivesdavo į „Carskoje Selo“, kartais paimdavo ką nors iš „Pizza Express“ išsinešimui ar šiaip į kokią užeigėlę pasiūlydavo. Stengdavausi neimti to, ko noriu, o prisitaikydavau prie jo norimo patiekalo, kad įpusėję valgyti, galėtume susikeisti. Su baltu pavydu klausydavaus draugių pasakojimų apie vakarus skirtingų virtuvių kavinėse ar restoranuose... Aš to nereikalavau.
Kantriai laukiau geresnių laikų, nes dabar reikia vis kažkam taupyti. Žinot, kas skaudžiausia? Kad aš irgi buvau jam barakuda! Na, gerai, gal ne ta tikroji, nes nezyzdavau, kad noriu batukų, lūpdažiukų, laikrodukų, papuošaliukų ar ko nors kito, kas dabar dažnai moteriai reiškia vyro meilę, rūpestį, pareigą ar dar kažin ką, ko ji pati prisigalvoja.
Jei atvirai, aš niekuo nesiskiriu nuo visų kitų to trokštančių, bet kad nebūčiau laikoma barakuda to žmogaus, su kuriuo aš užmigdavau ir pabusdavau, kurio kas vakarą laukdavau lyg iš karo grįžtančio, tai, kas moteriškai gyvybiška (o kartais ir nelabai), įsigydavau pati. Smalsu, ar jis ne apsaugos darbuotojas ar studentas? Tikrai ne! Įvardinčiau jį kaip vidutinį statistinį Lietuvos vyrą (kalbu apie atlygį ir amžių).
Ar ta moteris, kuri prieš daug šimtų metų sėdėjo oloj, kūreno ugnį ir laukė, kol jos vyras partemps kokį mamutą irgi buvo laikoma barakuda? Bet jau tada ji turėjo kailinius, kuriuos parūpindavo vyras (čia šiek tiek su sarkazmu). Ar mūsų mamos irgi buvo barakudos, kai sėdėjo su mumis ir mūsų broliais ar seserimis namuose, o tėčiai naktimis pinigus uždirbinėdavo? O kaip yra dabar?
„Tik pamanykit, ji gyvena mano bute ir dar kažko nori...“ Barakudiškumu dabar yra prisidengiamas elementarus vyriškumas. Tokių moterų iš tolo reikia vengti kaip maro, pilnas internetas patarimų, kaip jas atpažinti, o atpažinus – nešti kudašių. Nepalaikau ne vienų, nei kitų, tik jau ausiai įkyru pradėjo darytis, kai kiekvienas Lietuvos vyras jaučiasi psichologiškai, psichiškai, morališkai ir materialiai paveiktas dailiosios lyties atstovės.
Moteriai nieko nėra maloniau, kai jos vyras moka susitvarkyti su pinigais... ir ja pačia. Tad, mieli vyrai, jei savo jausmus valdot per piniginę, tai jų niekada ir nesuvaldysite, t.y. nei pinigų, nei jausmų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: