Mano manymu, tėvai auginantys vaikus ir ieškantys antros pusės turėtų labai atsižvelgti į vaikų nuomonę. Niekada nesupratau tų mamų, kurios vaikų gerovę aukoja vardan vyro, net ir dėl vaikų tėvo, o tuo labiau – patėvio. Toleruoja, kai jų vaikus muša ar visaip kitaip skriaudžia ir net gina skriaudėją. Tokioms moterims, sakyčiau, reikia skubios psichologinės pagalbos.

Pati auginu paauglį sūnų. Su pirmu vyru išsiskyriau, kai vaikui dar nė metų nebuvo. Kito partnerio ieškojau labai ilgai. Teko susipažinti su keliais tikrai neblogais vyrukais, tačiau jie neišlaikė vadinamo „sūnaus testo“. Supažindinusi sūnų su vyriškiu visuomet akylai stebėjau, kaip jiems sekasi tarpusavyje bendrauti.

Susipažindama niekuomet neslėpiau, kad turiu vaiką, tai daug ką supaprastindavo. Jau iš reakcijos matosi, ar šis vyras tavo vaiką toleruos, ar ne. Kiti, iš geros valios ir jausmų man, tikrai bandydavo, bet kažkas nesusidėliodavo. Atrodytų, man ir geras, ir švelnus, ir dėmesį rodo, bet su sūnum kontaktas nesimezga nors tu ką. Taip ir išsiskirdavo keliai. Niekada nė vieno nesmerkiau. Puikiai suprantu, kad svetimą vaiką mylėti labai sunku. Tačiau nė iš vieno ir nereikalavau, kad dabar jau viskas, pripažink mano vaiką savu, duok savo pavardę ir jausk jam begalinę meilę, tokią, kokią jaučiu aš. Nemanau, kad taip iš viso įmanoma. Man svarbiausia, kad jie taptų draugais, kad sūnus nebijotų kreiptis, prašydamas pagalbos, kad rastų bendrų interesų. Žodžiu, kad mano žmogus norėtų bendrauti su mano vaiku ir kad bendraudami vienas su kitu jie jaustųsi jaukiai. Berniukui reikia vyriškio šalia, iš kurio jis galėtų imti pavyzdį, kuris mokytų jį vyriškų darbų, ne tik baustų, bet ir skatintų, globotų.

Savo ir sūnaus laimei tokį žmogų radau. Šis vyras labai atsakingai pažvelgė į tai, kad esu vieniša mama ir nepabijojo susieti savo gyvenimo ne tik su manimi, bet ir su mano sūnumi. Kol neapsigyvenome kartu, mes visi trys daug diskutavome. Kalbėjausi tiek su vienu, tiek su kitu atskirai. Tai labai svarbus žingsnis ir jis turi būti apgalvotas. Juk net ir drabužį, baldus ar kitus namų apyvokos daiktus mes perkame gerai ištyrinėję, ar jie tikrai patogūs, ar tiks, ar patiks, ar bus patvarūs. O aš rinkausi partnerį, su kuriuo reikės gyventi ne tik man, bet ir mano vaikui. Tuo labiau, vieną kartą nudegus, antro lyg ir nesinori.

Šiandien mes esame šeima. Be abejo, kaip ir visose šeimose pas mus būna visko. Ir pasipykstame, ir apsižodžiuojame. Susipyksta ir mano vyrai tarpusavyje, bet juk pykstasi tėvai ir su savais vaikais. Nėra dūmų be ugnies. Būtų neįdomu gyventi, jei viskas būtų tobula. Svarbiausia, kad aš matau, kad mano žmogus labai atsakingai žiūri į mano sūnaus auklėjimą bei gerovę. Pati stengiuosi būti nešališka ir palaikyti teisiojo pusę. Svarbiausia, mes visur stengiamės rasti kompromisą.

Tėvai už vaiką tampa atsakingi dar jam būnant mamos pilvelyje. O kai jiems nutinka laimė ar nelaimė tapti vienišais tėvais, jie vaikams apskritai pasidaro visas pasaulis, todėl dar atsakingiau turi į viską žiūrėti. Kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje, į vaikų nuomonę bet kokiu atveju turi būti atsižvelgta. Vaikas yra trapus sutvėrimas su besiformuojančia pasaulėžiūra. Vieno iš tėvų netektis jau yra trauma, o čia dar tėtis ar mama parsiveda namo svetimą dėdę ar tetą... Antra trauma.

O kokia vaikui trauma, kai dar tie svetimi elgiasi su juo blogai, o tėtis ar mama neužstoja, neapgina jo? Koks tas vaikas užaugs, kaip adaptuosis visuomenėje, jei jis patiria traumą po traumos? Juk gyvename tokiame amžiuje, kai galime rinktis partnerius. Pasakų ir legendų laikai praeityje, tad kodėl mes vis dar gyvename Pelenės ar vargšės Elenytės laikais? Leidžiame patėviams ar pamotėms engti savo vaikus. Galų gale, juk ir tas kitas žmogus ateina jau žinodamas, kad šeimoje yra vaikas ar net keli. Jis ir pats turi būti priėmęs sprendimą, kaip bendraus su vaikais, kaip su jais sugyvens. Tuo labiau, jei susitinka žmonės, abu auginantys vaikus. Čia tada iš viso gaunasi „į vienus vartus“. Aš tavo vaikų nemyliu, bet abu mylim mano vaikus. Nesąžininga, sakyčiau, partnerio atžvilgiu. Gerokai nesąžininga. Kuo Jūsų vaikai geresni nei jo, ar kuo jo vaikai geresni nei Jūsų? Dėl ko vieni nusipelnė meilės labiau nei kiti? Juk tiek vieni, tiek kiti kaip ir Jūs nori ir yra verti meilės, šilumos ir pagarbos.

Tėvai, branginkite savo vaikus, nes jie yra didžiausias Jūsų turtas. Pagal Jus jie toliau kurs savo šeimos modelį. Jūs esate atsakingi už jų gerovę ir psichiką. Netraumuokite savo vaikų. Juk iš visokių situacijų galima rasti išeitį. Jei Jums su draugu (-e) santykiai klostosi puikiai, bet jis (ji) prastai sutaria su Jūsų vaikais, tiesiog neapsigyvenkite kartu. Vykite pas jį (ją) į svečius, susitikinėkite neutralioje vietoje.

Bus ir Jums, ir vaikams gerai, nes nebus jokio spaudimo. Tik jokiu būdu neaukokit savo vaikų laimės dėl kito žmogaus. Niekas nepadėkos Jums už šią auką. O ir patiems ji jokios laimės tikrai neatneš. Juk kas gali būti laimingas, matydamas kenčiantį savo vaiką? Bent aš tai tikrai ne.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šviesios svajonės, auksinis žiedas, vaikai ir... skyrybos. Pripažinkime – toks scenarijus pasitaiko ne taip jau ir retai. Žinoma, skyrybos tikrai nereiškia gyvenimo pabaigos ir atvirų bei mylinčių žmonių kelyje dažnai pasirodo kitas ar kita – dar svarbesnis ir brangesnis nei buvęs mylimasis. Deja, vaikams tai ne visuomet būna džiugi žinia.

DELFI skaitytoja jau anksčiau yra pasidalinusi pasakojimu apie tarsi iš pasakos atėjusią pamotę. „Jos vaikai tapo jam pirmenybe, nors jie jau tada buvo pilnamečiai. Jis (tėtis – DELFI) bijodavo mums skirti laiko ir dėmesio, nes pamotei tas labai nepatiko. Mes su sese jausdavom, jog jis tarsi nori, tačiau prie jos jis buvo aklas...“, – rašė ji anksčiau.

Žinoma, būna ir tokių vaikų, kurie labai džiaugiasi tėčio ar mamos naujuoju partneriu.

Prašome pasidalinti savo patirtimi, kaip vaiką supažindinti su naujuoju drauge ar draugu, kokios reakcijos esate sulaukę? O gal buvo taip, kad dėl vaiko ir išsiskyrėte su nauja meile? Jei teko tokioje šeimoje gyventi kaip atžalai, papasakokite – ar patėvis ar pamotė gali tapti tikrais šeimos nariais, kaip tai pasiekti?

Laukiame Jūsų istorijų ir patarimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“. Konkursas vyksta iki lapkričio 4 d. Vienam nugalėtojui padovanosime dvi knygas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (157)