Jei manote, kad aš čia apie maistą, tai tikrai ne. Kad galėtume prikimšti pilvus, reikia daug dirbti. Na, bent jau šiek tiek dirbti. Bet kuriuo atveju – kažką veikti. Taigi, darbas yra nepakeičiama žmogaus veikla. O ir viso pasaulio valstybių nesustojantys varikliai, sukiojantys rinkas, pinigus ir visą kitą velniavą, stovi ant stipraus ir juodo mūsų žmonių darbo.
Ir aš dirbu, ir senokai, su pertraukomis. Vaikų auginimu užsiiminėjau. Tiesa, pas mus ši veikla darbu toli gražu dar nelaikoma. Na, bet gal ir čia kada nors liaudis evoliucionuos.
Dirbu aš paprastame „uabe“. Gal ne visai jis toks paprastas, plačiai pasaulyje žinomas, čia gal tik man, prasčiokei, taip atrodo. Dirbu dirbu, suprantat, lyg ir atlygis turėtų didėti, šiaip juk darbdaviai sąžiningi, įstatymų laikosi – atlyginimus laiku moka ir jokių vokelių nebūna. Tačiau pinigų nedaugėja, darbo valandų kiekis didėja... Viskas lyg ir visai nepriekaištingai atrodo, bet...
Visi turbūt puikiai žino, kad darbo liaudį suvaldyti nėra paprasta, reikia išmintingai viską daryti. Bet paprastai darbo liaudis būna paklusni, kai „tijūnas“ tinkamai moka už nudirbtus darbus. Tiesa, visiems „tijūnams su bizūnais“ valdžia tokį daiktą kaip darbo kodeksas sugalvojo. Ne šiaip sau, o kad vadovas neužsimirštų ir nagų į save neužriestų, sąžiningas būtų. Juk visaip gyvenime būna.
Kaip jau supratot, aš, toji tyliai dirbanti moterėlė, pasiskaičiau tą darbo kodeksą ir savojo „tijūno“ užklausiau, kodėl gi dirbam mes po tiek daug valandų, nei naktinių, nei šventinių tarifų neturim. Aš pati du vaikelius auginu, mažai mane jie mato, sakau, gal patrumpintumėte tą darbo dieną kada ne kada, gal tas naktis su dienomis galima sukeisti, juk kodekse juodu ant balto parašyta, ir juk surašyta ne šiaip sau, o kad vaikučiai savo mamytes ir tėvelius daugiau matytų.
Ir ką jūs manot? Vadovas pasakė – eikit valstybinio darbo dirbti, turėsit viską kaip tame darbo kodekse parašyta. Niekas čia jūsų nelaiko. Še tau boba devintinės...
Rodos, ne vienerius metus dirbu, ir ne vienoje įstaigoje, bet kad darbo kodeksas tik valstybinėms įstaigoms tegalioja, tokios nesąmonės dar nesu girdėjusi. Nemėgsta „tijūnai“ moterų, nemėgsta, ypač tų, kur vaikų turi ar ruošiasi turėti, žiūrėk, jau už nugaros kokią klastą suka. O jei dar ir per daug klausinėji ir per daug žinai, tai ieškos būdų kaip „išėsti“ iš darbo. Ir visai nesvarbu, kad dirbi tiek pat, kiek bet kuris vyras kolektyve, nesvarbu, kad dirbi net geriau, tačiau esi moteris, o ne vyras, todėl nėra ko išsižioti, kur nereikia. Nepatinka – nedirbk.
Taip ir girdžiu, kad tas mano pilvas urzgia. Ne todėl, kad neturėčiau už ką valgyti, ne. Nespėjau tiesiog, darban išlėkiau. Vaikai liūdnom akelėm palydėjo, sako, skaniai valgyti pagaminai, klausia, kada jau nebereikės naktimis dirbti. Nežinau, ką jiems atsakyti.
Žinau, kad bet kuris šitoje situacijoje išsižiotų, pasakytų eiti susirasti kitą darbą ir neverkšlenti. Nesiskundžiu aš tuo darbu, tiesiog norėjau, kad ne tik man, bet ir kitiems geriau būtų. Juk ne kažin ko užsiprašiau, o tik tiek, kiek įstatymai numato, ne daugiau.
Gali eiti grybauti, rinkti grybų, lapų, bet juk mes mėsėdžiai. Ir, rodos, tobulėjam, ir į vakarus dairomės, bet kokia stipri mūsų sovietinė mąstysena ir nepagarba darbuotojui. Juk į darbą aš einu ne tik dėl pilvo, juk ir širdy turi gerai jaustis, jaustis reikalingas. Ir tik nesitikėkit, kad aš mesiu darbą, eisiu pašalpų prašyti ar į Angliją važiuosiu, ne. Aš vis tiek pabandysiu vadovui akis atverti. Kad būti sąžiningu darbdaviu – gerai, nes turėsi sąžiningus ir gerai dirbančius darbuotojus. O svarbiausia, būsi sąžiningas sau ir savo valstybei. Viskas būtų tik pliusas visomis prasmėmis. Ir kodėl darbdaviai šito nesupranta...? Mes juk gero norim ne tik sau, bet ir jums, „tijūnai“, kad nereikėtų tuo bizūnu, vadinamo darbo kodeksu, jums per nugaras užrėžti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!