Trečią savo karjeros darbą pristatantis kino kūrėjas kviečia dar kartą atsidurti toje metų dienoje, kai nusikaltimai tampa legalūs ir kai nereikia kelti kojos į gatves, jeigu nori išsaugoti gyvą kailį iki paryčių.
Apie ką mes čia…
Kiekvienais metais idealioje ateities JAV visuomenėje ateina diena, kai leidžiama nebaudžiamai vykdyti žiauriausius nusikaltimus bei tuo pačiu „išvalyti“ save nuo blogų minčių ir norų pakenkti kitiems žmonėms visas kitas 364 dienas metuose. Atėjus šiai nakčiai visi kraujo ištroškę miestiečiai išeina į gatves siausti, tačiau jie nežino, kad netoliese yra buvęs karininkas, turintis savo planų šiai itin pavojingai nakčiai…
Kūrinio vidus
Prieš metus kino ekranuose pasirodęs „Purgenas“ (bravo platintojams už tokį originalų filmo pavadinimo vertimą) tapo vienu iš didžiausių nusivylimų žiūrovams ir kino specialistams, tačiau kartu tai buvo ir filmas, kurio patrauklią idėją dar buvo galima išgelbėti pratęsus pasakojimą kitame filme. Iš antros dalies žiūrovai nesitikėjo daug, todėl ir lūkesčiai nebuvo sutrypti. Jau vien anonsai nuo apsilankymo kine baidė žiūrovą, tačiau šiuo atveju viskas gavosi atvirkščiai ir ganėtinai patraukliai. Iš psichologinio siaubo trilerio filmo žanras pavirto į veiksmo kupiną ir įtampos nestokojantį trilerį, kuriame kraujas ir brutalumas kelis kartus peržengia pirmtako barjerą.
Iš prabangaus namo patalpų naujame filme visas veiksmas persikelia į miesto gatves, kuriose siaučia kraujo ištroškę žmonės. Iš tikrųjų tai yra itin taiklus kūrėjų sprendimas – perkelti veiksmo epicentrą į tamsiausias gatves, kurios vien savo bauginančia atmosfera sugeba prisispausti prie kėdžių. Ar galima sakyti, kad filmas baisus? Ne, jis nėra baisus. Tai yra tiesiog smurto perpildytas išsigelbėjimo stiliaus trileris, kuriame sukeliama įtampa žymiai labiau žaidžia su žmonių nervais, negu iš kampo išlindusios blogosios dvasios.
Smurto scenos įgyvendintos gerai, tačiau kai kuriose vietose pernelyg greitai atitraukiama kamera neleido pajusti viso šio filmo siaubo ir tragedijos. Filmas taip pat kupinas pernelyg klišinių scenų, kurias galime sutikti beveik kiekvienoje tokio stiliaus juostoje. Kas labiausiai gali patraukti akį, tai tam tikras „Kieto riešutėlio“ parodijavimas. Betrūko tik pamatyti užrašą su tokiais žodžiais kaip „Dabar aš turiu šautuvą. Ho, ho, ho“.
Siužetiniai režisieriaus sprendimai irgi patrauklūs akiai. Šį kartą juostoje pasirodo ne viena šeima, norinti išgyventi „išvalymo naktį“, bet kelios grupės žmonių, kuriuos likimas suvedė kartu.
Vienišius ir tikras terminatorius – Seržantas, kuris tampa pagrindiniu filmo herojumi, drąsiai „neša“ ant savęs viso filmo veiksmą. Efektingas personažo pasirodymas – visiškai be kompromiso, kad net primena Maksą Peiną – vyruką, kurio rankos kruvinos nuo susišaudymų dažnumo. Taip pat juostoje pasirodo porelė, kuriai nepasiseka ramiai grįžti namo, bei motina su dukra, norinčios irgi sulaukti rytojaus ramybėje. Visus juos vienija pasipriešinimas užpuolikams.
Filmo metu galima susipažinti su įvairiais banditais, tačiau labiausiai dėmesį patraukia kaukėti ir mačetėmis apsiginklavę jaunuoliai, kurių tikslas visiškai kitoks nei buvo galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Šiek tiek nustebino toks filmo siužeto posūkis. Kitais anti-herojais, deja, pasigrožėti neįmanoma, jie visi vienodi.
Juostos dialogai tam tikrais momentais kelia juoką ir panieką režisieriui – kartais visiškai nesąmoningos veikėjų frazės sugadina gerai vystomą sceną. Kartais viskas eina iki to, jog pokalbis vystomas iš serijos „tas pats per tą patį“, tačiau kartu nejaučiamas veikėjų individualumas. Trečiose scenose išaiškinama visa „Išvalymo“ priešistorė – tai sukelia geras emocijas dėl šios dienos ištakų pažinimo. Šį kartą žiūrovas sugeba suprasti ir vizualiai pamato visą šios nakties struktūrą. Tai sudėtinga sistema, kurią valdo pinigai, o, kaip žinome, nuo pinigų priklauso mūsų visų gyvenimas. Pasibaigus filmui galima dar sykį pagalvoti apie tokią realybę, kurią juostoje parodė režisierius Jamesas DeMonaco‘as – nejaugi ir mes esame tokie neištvermingi gyvuliai, dėl kurių iki tokio lygio degraduoja mūsų visuomenė?
Akivaizdu, kad filmo laukia komercinė sėkmė. Žinoma, gerai veiksmo sukurta įtampa neprivers nuobodžiauti ir spjaudytis, kaip buvo galima daryti po pirmos dalies pasirodymo kino teatruose.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas šiek tiek suprastėjo ir tapo panašus į „trash“ žanro atstovus – koncepcija itin priminė 2008 metais pasirodžiusi filmą „Pasmerktųjų diena“. Dekoracijos, kraujo upės ir kostiumai kelią nerimą ir paniką sėdint ir žiūrint filmą, sukuriama nebloga įtampa.
Operatoriaus darbas neblogas – ypač gerai atrodo kamera pritvirtinta prie automobilio ir motociklų bei filmavimas iš šono. Tai yra efektingas sprendimas, tačiau vaizdo atitraukimas nuo smurtaujančių žmonių šiek tiek nuliūdina. Vis dėlto norėtųsi mėsos ir skerdynių, o ne intymiai parodytų vaizdų, kuriuose matoma cenzūra.
Filmo garso takelis ir garso montažas tarpusavyje suderinti tikrai puikiai – sukelia keistus jausmus, bet muzikos garsai ir kelios kompozicijos leidžia pajusti visą blogį, sklindantį iš filmo ekrano pusės. Gerai, kad muzika suteikė tokį charizmatišką pavidalą, kurio mums pagailėjo operatorius.
Palankus filmo siužeto pateikimo sprendimas nebūtų toks patrauklus, jeigu ne montažas, kuris šį kartą neerzina akių. Prisiminkime prieš metus laiko pasirodžiusią pirmą dalį ir ten pateiktą veiksmo vystymą – skirtumas akivaizdus. Kaip diena ir naktis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viso filmo metu galima pažinti vieną vienintelį aktorių, kuris ne tik gerai atkūrė savo vaidinamą personažą, tačiau ir nurungė visus kitus juostoje pasirodžiusius aktorius. Žinoma, kalba eina apie Franką Grillą, kuris žiūrovams turėtų būti žinomas iš tokių filmų kaip „Patruliai“, „Kovotojai“, „Sniegynų įkaitai“ ar iš serialo „Skydas“. Aktorius pasidarbavo iš peties, nors tam tikrose scenose jis virsdavo tiek į Briuce‘o Williso suvaidintą Džoną Makleiną, tiek į „Matricos“ personažą Neo.
Franko solinį pasirodymą papildė naujojo „Roboto policininko“ žvaigždė Michaelis K. Williamsas bei Carmen Ejogo, kuriai atiteko Evos vaidmuo. Kitų herojų atlikėjai nepasižymėjo nei personažų svarba nei charizmatiškumu, todėl apie juos kalbėti būtų neetiška. Jie tiesiog pakankamai neblogai papildė foną savo buvimu kadre, nes vaidybos ten buvo galima pasigesti.
Verdiktas
„Išvalymas: anarchija“ – tai visomis prasmėmis puikią idėją turinčios franšizės geresnis įgyvendinimas už praėjusiais metais pasirodžiusį psichologinio pobūdžio trilerį. Brutalesnis, efektingesnis, patrauklesnis ir kupinas išvaizdesnio veiksmo „Purgeno“ tęsinys su kaupu atperka visas nuoskaudas, kurias buvo galima patirti pasižiūrėjus kino salėje nevykusį pirmtaką.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10
Techninė juostos pusė – 7/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10
Bendras vertinimas: 6/10