Mano mintis - padovanoti kiekvienam vaikui po knygelę, pavartyti su jais, paskaitinėti... Tačiau pačiuose globos namuose viskas vyko kiek kitaip. Kaip ir dauguma ten buvusiųjų atidavėm dovanas, išgėrėme arbatos ir skirstėmės. Išeidama mūsų šeima užsuko pas pačius mažiausius, kurie uždavė mums du milijonus klausimų ir vis bandė pertraukti vieni kitus.
Keistas jausmas apėmė grįžtant namo - vis apie dovanas buvo kalbama, mažai apie pačius vaikus ir jų džiaugsmus. Susimąsčiau, kaip galėčiau padėti tiems vaikams, kokia tai turėtų būti forma, kad jie gautų ne dovanas, kurios baigtųsi, o tokias, kurios leistų jiems įgyti pasitikėjimo, padėtų pažinti pasaulį.
Ir štai vieną dieną išgirdau Eglės Grėbliauskaitės interviu apie projektą „PATS“. Jo tikslas - suteikti pagalbą vyresniems globos namus paliekantiems jaunuoliams. Ir supratau, kad tai yra tai, apie ką aš galvojau. Suvienijome savo jėgas ir štai į pabaigą eina antrasis „PATS“ konkursas, šių metų tema: „Mano svajonių profesija“. Norėjosi, kad vaikai plačiau pažvelgtų į profesijų gausą ir įvairumą.
Projektui vykdyti ir plėsti nesame gavę nė lito iš rėmėjų - kviečiame jungtis savo paslaugomis, darbais ar produktais. Smagu, kad atsiranda norinčių ir galinčių padėti, tai labai skatina daryti daugiau. Nepaprastai dėkingi esame Vilniaus miesto psichologinei-pedagoginei tarnybai, vežėjams „Venipak“, spaustuvei „Petro ofsetas“, leidyklai „Eugrimas“, TOKS, Kautra, Tauragės autobusams bei Lietuvos geležinkeliams, neformalaus ugdymo organizacijai „Kitas variantas“, A.Guogai ir A.Šlapokaitei, Dolovijai, informaciniams partneriams DELFI.
Taip pat didžiulė paskata - jaunuoliai, kurie kupini svajonių, gražių norų ir turintys savo tikslus. Norim padėti kiekvienam individualiai, todėl šis projektas man primena manufaktūrą, kur išsiaiškiname kiekvieno finalininko svajonių profesiją, kokios pagalbos norėtų ir kokia jam būtų naudingiausia. Tuomet ieškome, kas galėtų padėti ją suteikti. Iš tiesų, tai daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Betgi visuomet smagiau ir naudingiau gauti būtent tau skirtą dovaną. Tikiu, kad tik taip gali būti pasiekti projekto tikslai.
Kas dar skatina nenuleisti rankų? Tai vaikų istorijos. Kiekviena - savita, dažnai skaudi ne tik pačiam vaikui, bet ir jos besiklausančiam, užkraunanti didžiulę naštą, duodanti ne vaikišką supratimą apie gyvenimą, nepasitikėjimą savimi ir aplinka, kartais net gėdą. Puiku, jeigu šalia yra, kas išklauso, pataria ir priglaudžia... Bet taip būna ne visada.
Todėl ir skiriame savo laiką, jėgas ir mintis šiems jauniems žmonėms. Kad jie bręsdami jaustų aplinkinių paramą ir pagalbą, kad suprastų, kad visi mes galime tiek, kiek norime, nepriklausomai nuo to, kur ir kas esame... Juolab, kai kuriems konkurso jaunuoliams vien jau atrinkimas tarp finalininkų, atvykimas į Vilnių ar pokalbis su komisija jau didžiulis laimėjimas. Mano patirtis sako, jog tai geresnė dovana nei naujos kelnės...
Tikiu, kad Eglės idėja, jog projektas „PATS“ išaugtų į tokį reiškinį, prie kurio galėtų jungtis kiekvienas norintis ir galintis padėti jauniems žmonėms tobulėti, tvirtėti, siekti savų tikslų, greitai taps realybe. Tereikia turėti savo idėją kaip viskas turėtų vykti, noro veikti ir galėtumėte prisijungti po projekto „PATS“ vėliava.
DELFI publikuos geriausius projekte dalyvavusių ir apie savo svajonių profesijas papasakojusių vaikų laiškus.