Pasakojau istorijas apie didžią šalies praeitį, apie neapsakomą ir tiek pat beviltišką partizanų kovą. Ir nieko... jokios reakcijos. BUITIS. Vienas žodis, nupasakojantis visą lietuvių tautos savimonę.
Emigravau, troškau pakeisti savo gyvenimą, nekeisdamas minties apie tai, kad aš didžiuojuosi būdamas lietuvis. Pradėjau sunkiai, kaip ir dauguma mūsų. Nenuleidau rankų ir ėjau toliau... Galiausiai sustojau ir paklausiau savęs: kur mane veda šis kelias?
Niekur. Taip, būtent niekur. Matau savo tautos žmones, kurie elgiasi taip, lyg žodis „atsakomybė“ neegzistuoja. Jis jiems tikrai nežinomas. Jau ketvirti metai prabėgo ir kiekvieną kartą tas pats - aš nenoriu bendrauti su savo tauta.
Paklauskit savęs kiekvienas, ir emigrantas, ir žemietis, kokie mūsų skirtumai? Kodėl Lietuva į svečias šalis leidžia būrius piliečių, nesuprantančių žodžio „atsakomybė“ prasmės.
Manau, todėl, kad Lietuva džiaugiasi išsiuntusi blogąją (tarybinę) tautos dalį.
--
Norite išsakyti savo nuomonę apie emigraciją? Esate emigrantas (-ė) ir norite pasidalinti savo istorija? Grįžote atgal į Lietuvą ir norite papasakoti, kodėl? Siųskite savo rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“, arba kelkite juos DELFI Piliečio sistemoje.