Mes stebime ne tik sporto varžybas, kuriose svarbus ir reikalingas yra tik laimėtojas. Mes stebime, kaip knygose, žurnaluose, lauko reklamoje ir visur kitur, kur tik ganosi mūsų akys, plyšauja šaunūs užrašai – geresnis, geriausias, skanesnis, skaniausias...

Nevertėtų pamiršti, kad tas, kuris greičiausias, uoliausias ir kitoks „-iausias“ trokšta būti dar ir dar labiau „-esnis“. Ar tai gerai, ar blogai - spręsti Jums...

Vertėtų atminti, kad tik ta komanda, kuri renkasi žingsnį, atitinkantį paties silpniausio komandos nario spartą, pasiekia tikslą. Tai komanda, kuri nekonkuruoja, o veikia kaip vienas. Esti kaip Vienis.

Pradėjęs gilintis į įvairius dvasinius mokymus ir ėmęs kalbėti su mokytojais, sistemų pasekėjais, instruktoriais, buvau suglumintas keistos realybės: visi mokymai irgi stengiasi konkuruoti. Įprasta tvirtinti, kad tik jų mokymas yra vertas dėmesio, kad tik tos sistemos siūlomu keliu keliaudamas pasieksi nušvitimą. Kiti irgi tikriausiai veda į šviesą, bet ne taip gerai...  

O kuo saulės šviesa, šildanti Vilniaus senamiesčio grindinį, skiriasi nuo saulės šviesos, nuauksinančios Tibeto vienuolynų stogus? Kuo skiriasi Budos sąmoningumas nuo Kristaus sąmoningumo? Kuo skiriasi medus, bičių suneštas Brazilijoje, nuo medaus, surinkto Latvijoje? Kuo skiriasi Ganos vaiko juokas nuo laimingo Islandijos vaiko juoko? Kuo skiriasi įsimylėjėlis Pietų ašigalyje nuo Šiaurės ašigaly dėl meilės pametusio galvą? Kuo skiriasi Dalai Lamos atjauta nuo Balbierišky gyvenančios močiutės atjautos?

O gal skiriasi?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!