Todėl ačiū, kad atsidarėte šį straipsnelį, padidinote jo peržiūrėjimų skaičių ir susitiksime kitą kartą. O aš vis tik pratęsiu, nes rašymas yra mano mėgiamas užsiėmimas ir aš, velniai rautų, irgi noriu būti geriausias.
Mes darbšti tauta? Nejuokinkit
Kai tik išgirstu kur nors sakant, kad lietuviai – darbšti tauta, visada skausmingai tramdau juoką, bet dažniausiai vis tiek nesusilaikęs prunkšteliu (gerai, kad tuo metu nevalgau ar negeriu). Iš viso priskirti kokią nors savybę visai tautai yra gana kvaila, nes nėra kaimo be debilo. Bet, darbštuolėliai jūs mano, keli iš jūsų, kalbėdami apie savo darbą, sakote, kad tai įdomus, mėgiamas, reikalingas, svarbus, didingas, smagus, kūrybingas, atsakingas ar kitaip baisiai patrauklus ir jums ar jūsų aplinkai reikšmingas užsiėmimas, kuriam jūs su džiaugsmu leidžiate savo laiką ir energiją?
O gal vis tik katalikiškai komunistinėje (nukrypimas – vis manau, kad pas mus būtų populiari tokia partija – Katalikai komunistai) lietuvio sąmonėje kur kas dažniau darbas yra bausmė, nelaimė, vergovė, lažas, prievolė, prakeiktas geriausio gyvenimo laiko ryjikas, nemalonumas, kurį esi priverstas iškęsti ir žudantis išnaudojimo įrankis. Jei darbštumas yra didvyriškas ir kantrus tokios prievolės atlikimas, tai tada taip - lietuviai – darbšti tauta. Dabar skausmingai tramdysiu ašaras.
Ironiška tai, kad šį straipsnelį rašau poilsio dieną, kuri skirta švęsti Darbo dieną. Per Meilės dieną mes visi stengiamės daugiau nei įprasta mylėti, per Gedulo dieną mes stengiamės labiau nei įprasta gedėti, per Motinos dieną mes stengiamės labiau nei įprasta prisiminti mamą, net per Pingvinų dieną mes stengiamės labiau nei įprasta būti panašūs į pingvinus, o štai per Darbo žmonių dieną mes visi išeiname dar labiau nei įprasta per mūsų eilinę darbo dieną - pailsėti.
Svajonių darbas - nedirbti
Paklausti, koks yra jų svajonių darbas, dauguma šio teksto kalbą suprantančių žmonių, mano manymu, iš karto pasakytų: „Kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau gauti“. Beje, pastebėjote, kalbėdami apie atlyginimą, vis rečiau sakome „uždirbti“, o vis dažniau – „gauti į rankas“, bet apie tai vėliau. Taigi, su tokiu požiūriu pirmoje labiausiai trokštamų užsiėmimų vietoje yra bedarbio pašalpa, kur visai nereikia nieko dirbti, o pinigų vis tiek gauni. O iš karto po to būti viską jau pasiekusiu, didžiulę verslo imperiją sukūrusiu ir taip puikiai ją sustygavusiu, kad nieko pačiam dirbti nebereikia, savininku - milijardieriumi.
Bedarbiu tapti paprasta, o štai jums nedidelis testas, ar gali išsipildyti svajonė apie milijardierių. Tiesiog užsimerkite ir įsivaizduokite, kad tapote milijardieriumi, na, arba milijonieriumi, kad lengviau į vaizduotę tilptų. Kai atsimerksite po vaizduotės nupieštų vaizdų, pasakysiu – devyniasdešimt devyni procentai žmonių įsivaizduoja, kaip jie jau išleidžia turimą milijoną ir tik vienas (mūsų „darbščiojoje“ tautoje, spėju, dar mažiau) procentas įsivaizduoja, kaip jis tą milijoną uždirba. Tai va, tie, kurie galvoja kaip milijoną uždirba, tie ir uždirba, o visi kiti taip ir pralaukia, kol jį „gaus į rankas“, kad galėtų išleisti. Štai kodėl bene vienintelis būdas, kuriuo dar pasinaudoja visi, norintys milijono, yra loterija. Kad tik nereikėtų nieko daryti. Juk baisiai sudėtinga sugalvoti tokią veiklą, kuri atneštų milijoną. Pirmiausia tokią mėgstamą veiklą reikia iš viso turėti.
Keletas milijonierių
Pasaulyje yra milijonierius Jano Yango. Jūs tikriausiai jo nežinote. Jis pučia muilo burbulus. Viskas, daugiau nieko nereikia daryti. Išeina į didžiausių Las Vegas'o salių scenas, kuriose pastaruoju metu visada būna anšlagai su šimtais dolerių kainuojančiais bilietais, valandą ar pusantros papučia muilo burbulus, išklauso ovacijas, nusilenkia ir pasiima savo daug tūkstančių šlamančių. Jis dar turi teatrą „Gazillion Bubble Show“, su kuriuo važinėja po pasaulį, pūsdamas muilo burbulus ir savo sąskaitą.
Tiesa, prieš tai jis dešimt metų tuos burbulus pūtė visai nemokamai, savo namuose, kieme, gatvėse, išbandė, sukūrė, išpylė ir vėl iš naujo kūrė daugybę burbulams naudojamų skysčių, sumontavo krūvas jų leidimo prietaisų, kūrė pasirodymų programas, kurias bandydavo lauke, ir iš praeivių reakcijos spėdavo, ką reikia pakeisti. Įdomu, kiek mūsiškių žmonų turėtų kantrybės gyventi su vyru, kuris per dienas tik pučia burbulus, neuždirba nė cento, išleidžia jiems tūkstančius ir sako, kad tai kada nors atneš milijonus? Žmogus, kuris mano, kad tai neįmanoma, neturėtų trukdyti tam, kuris tai daro.
Arba štai jums kiek geriau žinomas rašytojas Stephen King, kurio beveik kiekviena knyga dar susilaukė ir ekranizacijos kine, taip pat dešimt metų rašė neparduodamas savo kūrinių nė vienai leidyklai. Norėtumėt gyventi su tokiu rašytoju, kuris dešimt metų neparduoda nė vieno savo parašyto žodžio, vien pasitikėdami jo paties žodžiu, kad kada nors jis pradės rašyti taip, kad jį skaitys visas pasaulis? Laimėjo tie, kurie norėjo ir tikėjo.
Pasaulyje dar gyvena korėjietė Sun-Min Kim, šiuo metu valdanti kelių šimtų milijonų dolerių turtą. Ji tiesiog sėdėdama namuose iš medžiagų atraižų siuvo baisuokliukus monstriukus, kuriuos pavadino „uglydolls“. Siuvo ir siuvo savo pačios džiaugsmui. Vieną nusiuntė draugeliui dizaineriui David'ui Horvath'ui į Los Angelą. Tas šmikis nunešė gautą dovaną į vieną suvenyrų parduotuvę ir jie ten per vieną dieną pardavė visus baisuoklius, kuriuos ta mergužėlė rankomis siuvo gal ištisus metus. Dabar Kim su David'u susituokę ir turi savo parduotuvių tinklą „Pretty Ugly“, nešantį jiems pinigus. Nieko daryti nereikia, kinų fabrikui nusiunti kelių balvonų piešinius ir jie jau ten štampuoja. O visame pasaulyje perka išsižioję.
Tokių pavyzdžių yra krūvos. Visada tikros pastangos duoda tikrų rezultatų, o jeigu tai tariamos pastangos, tai ir rezultatai būna tik tariami. Bet mūsų žmonės negaili jokių pastangų tik tam, kad nieko nedarytų. Tokie pavyzdžiai, kiek pastebėjau, dažniausiai mūsų žmonėms sukelia ne kokį nors stimulą patiems ką nors veikti, bet susierzinimą. Mes žavimės tik tais, kurie padaro ką nors, ko, mūsų įsitikinimu, mes patys padaryti nesugebame, bet mes baisiai nekenčiame tų, kurie padaro tai, ką ir mes patys norėjome, galėjome, bet niekaip taip ir neprisiruošėme padaryti. Vis nėra kada, darbas už algą suėda visą laiką.
Apie atlyginimus
Aha, sakot jūs, gerai, jei yra kam namuose išlaikyti visus dešimtmečius, kol visokios ten pastangos atsipirks. O mums jau šiandien reikia išsilaikyti patiems ir išlaikyti šeimas. O žinai, kokie pas mus atlyginimai! Nueik į bet kokį darbą, daugiau kaip minimumo nepasiūlys. Ir panašiai. Klausykit, o jums neatrodo, kad jau pats žodis atlyginimas reiškia, kad tai yra kažkas, kuo būna atlyginama už padarytą darbą? Tai yra, jis eina po darbo, įvertinus jo rezultatus, o ne atvirkščiai. Ir tie, atseit, baisiai šmaikštūs posakiai: „Kiek moka, už tiek ir dirbam“, „Jie apsimeta, kad moka, mes apsimetam, kad dirbam“ yra visiškas absurdas, nes viską apverčia aukštyn kojom. Atlyginimą reikia sumokėti tik už atliktą darbą ir jis turi būti uždirbtas, o ne gautas į rankas.
Tikrai nesu įsitikinęs, kad visi, netgi gaunantys tą keikiamą minimumą, padaro darbo už tokią sumą. Blogiausia, kad patys visokiais būdais stengdamiesi išvengti darbo, žmonės pradeda toleruoti ir kitus, kurie lygiai taip pat atmestinai atlieka savo veiklą. Mes galim nekreipti dėmesio į nekompetentingas pardavėjas, chamiškus aptarnautojus, brokdarius darbininkus, snaudžiančius biurokratus ir tris tūkstančius kitų bet kaip atliekamų darbų. Nes mes juk suprantam – dirba žmonės už tiek, kiek jiems moka. Mes patys ne kitokie. Ir nebėra kam pareikalauti viską padaryti ne gerai, bet geriausiai, kaip tik sugebi.
Jei žmogus darbe tik ieško priežasčių, kaip nieko nedaryti, stumia laiką užsiimdamas visokiais niekais arba net pridaro savo neveiklumu žalos, o paskui šaukia, kad jam per mažai sumokėjo ir todėl jis kitą mėnesį dar labiau nesistengs, tai reikėtų ne tik jam nustoti mokėti, bet imti skaičiuoti iš jo paties už beprasmiškai išeikvotą laiką, neefektyviai panaudotas darbo priemones ir trukdymą kitiems. Ot būtų smagumėlis, baigi nekenčiamą darbo dieną ir gauni sąskaitą, kiek tapai šiai darbovietei skolingas. Kad ji galėtų oriai su tikrai tinkamais darbuotojais toliau egzistuoti.
Gerai, kad šitos vietos nebeskaito tie, kurie jau iš pavadinimo nusprendė, jog tai nesąmonė, nes kai sprogsti iš pasiutimo, tai išsitaškiusi tulžis labai gadina kompiuterius. Jausčiau šiokius tokius sąžinės priekaištus. Juokauju, aišku, neturiu aš jokios sąžinės. Tik visažinio pamokslininko gyslelę. Todėl dar vienas nedidelis skyrelis apie kokybę ir kiekybę.
Geriausiai nereiškia daugiausiai
Tik nereikia painioti geriausiai su daugiausiai. Nes jei darai nesąmones, tai ėmęs daryti daugiau, tik pridarysi dar daugiau nesąmonių. Čia dar viena mūsų bėda. Kažkodėl laikoma, kad geriausiai dirba tas, kuris labiausiai stengiasi, daugiausiai juda, labiausiai pavargsta ir baisiausiai kenčia, atlikdamas savo užduotis. Netgi paklausius mūsų daug pasiekusių bet kurios srities specialistų, būtinai jie viešumoje pareiškia, kad jų veikla reikalauja didžiulių pastangų, daug vargo, jūros prakaito, ir taip toliau. Vat reikia būtent taip prisistatyti, kad atrodytum mūsų darbščiai tautai reikšmingas.
Man kaip tik atrodo priešingai. Geriausias yra tas, kuris puikiausią rezultatą pasiekia su kuo mažesnėm pastangom ir išeikvojęs mažiausiai laiko, jėgų ir resursų. „Padaryk geriausiai, ką gali, su tuo, ką turi, ir ten, kur esi“, - pasakė kartą Benjaminas Franklinas ir jis buvo teisus. Geriausias būsi tada, kai žiūrint iš šono atrodys, jog tai daryti taip lengva ir paprasta, kad bet kas gali tai pakartoti. Kol nepabandys ir nenusimuš nagų. Tai jau meistriškumas, o jis ir yra didžiausias atlygis. Nes tada jau tikrai gali sakyti, kad darai mėgiamą darbą, einasi lengvai, padarai daug, uždirbi daugiau nei kiti ir, svarbiausia, neprarandi geros nuotaikos.
Viskas, daugiau rašyti nebedžiugina, nors papasakoti dar užtektų antra tiek. Paskaičiau ir supratau, kad užteks. Šiaip tai norėjau sukurpti tokį šviesų straipsnelį, kuris užvestų visus siekti geresnių rezultatų, bet, kaip matau, vėl išėjo labiau sarkastiškas pasišaipymas iš veltėdžių. Bet aš dar tik mokausi. Čia juk tie nemokami darbai, kuriuos būtinai turi padaryti, jei manai, kad kažkada jie kurs tavo gerovę. Va, surinksiu milijoną skaitymų su šiais skyreliais (iš pradžių buvau sugalvojęs 100 000, bet pamačiau, kad per lengva, nes jau dabar viršijo) ir pradėsiu iš to krauti savo milijoną šlamančių.
Sėkmės darbuose visiems, norintiems būti geriausiais! O jei silpnumo akimirką pagalvosite, kad jūsų darbas sunkus ir beprasmiškas, prisiminkit Egipto piramidžių statytojus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!