Kokias prekes renkatės nuėję į parduotuvę, paklausiu tiesiai. Lietuviškas ar užsienietiškas? Turbūt daugelio pasąmonėje gajus požiūris, kad lietuviška produkcija yra blogesnė. Na, išskyrus daržoves, arba duoną, arba sūrį. Arba dar kelias dešimtis maisto ir kitos srities produktų, kurie mus supa.
Tačiau tiktai įvertinę savo išlaidų krepšelį, į kurį, be abejo, patenka ir pramoginiai ingredientai, pamatysite, kad veikiausiai didžiąją dalį sudaro užsienietiška produkcija. Filmo žiūrėjimas kino teatre – ne išimtis.
Šiaip aš kiną priskirčiau prie prabangos prekių. Nes tai iš tiesų prabanga, lyginant su televizoriumi, kuris jau senai įsišaknijęs mūsų visuomenės dalyvis ir toks įspūdis, kad nemokamas. Filmo žiūrėjimas kino teatre yra prabanga, lyginant su filmais, kuriuos gali „parsipumpuoti“ iš interneto, sėdėti namie ir kasydamas ten, kur niežti, žiūrėti. Praktiškai nemokamai.
Yra ir tokia žmonių kategorija, kuriems kinas neegzistuoja. Ai, ką ten sugalvotos istorijos. Aš ne iš tokių, mėgstu kiną, bet – prisipažinsiu – į lietuviškus filmus vaikštau ypač retai. Nebent lietuviškoje kino produkcijoje „užkabina“ koks įtraukiantis kabliukas treileryje ar draugų rekomendacijos.
Kodėl lietuvišką kiną žiūriu retai? Nes vis dar iš dalies galvoju, kad dauguma lietuviškos produkcijos – dešimt minučių besitęsianti dirvonų panorama su giliu kokio nors veikėjo atodūsiu ir žvilgsniu į mįslingą tolį. Suprask, čia gili mintis, susimąstykime visi ir pajauskime, ką personažas išgyvena. Ir dar mane labai beria nuo beprasmių lietuviškų dialogų kine. Beria taip, kad net niežti. Matyt, jaučiu alergiją tuščiam žodžiui.
Visgi kažkokia visiškai nesuprantama mintis atsitiktinai, nors prieš tai tiesiog ėjau namo po darbo, nutempė pasižiūrėti trijų jaunųjų lietuvių režisierių trumpametražių filmų. Ir išėjau kiek „susipakavęs“ savo išankstinę nuomonę, kurią jums dėsčiau pastraipose aukščiau.
Filmai – tikrai netobuli, nes mano kriterijai pakankamai aukšti ir po šių filmų tikrai atsiminiau, kur mano namai ir kaip ten tiesiai nueiti. Bet ir nekentėjau, neužmigau ir nerašiau SMS‘ų. O čia jau didis režisierių pasiekimas.
Neaikčiojau ir nuo siužeto, bet jis visuose filmuose nebuvo prastas, kaip ir dialogai, vaidyba ir ypač humoras! Sveikas, banalus ir – svarbiausia – nedirbtinis, ko tikrai labai trūksta lietuviškuose filmuose, na neskaitant kelių, kuriuos galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Be to, pamatyti trumpametražiai filmai lyg kiek sušvelnino mano nuomonę, kad Lietuvoje trūksta gerų scenaristų ir idėjų.
Pirmajame „Dešimt priežasčių“ režisierius A. Blaževičius mums parodo blokinių namų, tipinių Žirmūnų šeimų pasaulį ir mobiliųjų telefonų įtaką. Siužetas vietomis lėtokas, bet normos ribose, apie iš pradžių romantišką, ant daugiabučio stogo vakarienę suorganizavusį, o vėliau kone pavydžiu maniaku tapusį jaunuolį, kuris net pradeda persekioti savo merginą. Neva, ji, būdama teisininkė, su kursioku kūrybines užduotis naktimis sprendžia...
Ypač vaizdingai pateikta sovietinių chruščiovkinių daugiabučių realybė, kurioje per televizorių dainuoja „69 danguje“, o jaunimas naudojasi mobiliaisiais, privedančiais prie netikėtų pasekmių. Užkabino ir tai, kad dialoguose netrūksta sveikos ironijos.
Po pirmojo filmo pagalvojau: hm, įžanga neprasta. Antrajame filme J. Samulionytės „Laikinai“ – kabinta emigracijos tema. Tiksliau jos pasekmės, kaip dvi sesutės skaičiuoja dienas, kada iš Londono sugrįš uždarbiauti išvykę tėvai. Jie filme tik kalba telefonu ir, manau, kad jų siužetinės linijos labai pritrūko iki pakankamai gerai sukalto filmo.
Juosta labai lyriškai nufilmuota, o ir pačioje istorijoje netrūksta jautrių vietų, po kurių supranti, kaip skaudžiai emigracija gali atsiliepti vaikams.
Į atmintį įstrigo profesionali paauglę vaidinusios pagrindinės aktorės vaidyba. Nors vėliau sužinojau, kad ji nieko bendro su aktoryste neturi. Labai natūralios jos emocijos priminė ne vaidybinį filmą, o realų gyvenimą. Ne ką prasčiau savo aktorinius sugebėjimus rodė ir jos šešiametę mažąją sesutę vaidinusi aktorė. Gal vaikams vaidinti paprasčiau, tiksliau jiems nereikia vaidinti, jie ir gyvenime yra aktoriai.
Žavus filmas, kur yra pasišaipymo iš stereotipų, liūdesys persipina su džiaugsmu, tetos ar močiutės pagaminti balandėliai skrenda pro langą, o tėvai paskambina tik telefonu. Bet laimė slypi kiekvienoje smulkmenoje, ypač fejerverkuose. Niekaip nesuprantu, ką juose žmonės mato?
Trečiasis filmas „Paskutinė medaus mėnesio diena“ buvo kažkas kitokio. Kitokio gerąja prasme. Ypač jautėsi Q. Tarantino įtaka detalėse, dialoguose, filmo stiliuje, visur. „Meilės nėra, yra tik žiaurumas“. Taip dainuoja vienas iš pagrindinių herojų ir visame kiek absurdiškame filmo chaose kartu su mylimąja keliauja medaus mėnesio.
R. Eltermano filmą galima pavadinti „nupušusiu“, su geru humoro užtaisu ir begale keiksmažodžių, kurie buvo tokie natūralus ir vietoje, kad visai neniokojo filmo, o perteikė visą nuotaiką. Bandžiau filme įžvelgti simbolių prasmę, bet viskas vyko taip greitai, dialogai vystėsi taip kūrybiškai, kad simbolių reikšmės, prisipažinsiu, nesupratau. Turbūt režisierius savo pasiekė, jeigu po filme bandžiau atkapstyti, ką kiekvienoje detalėje jis iš tiesų norėjo parodyti. Arba tik jis pats jas ir suprato.
Po penktadienio seanso pradedu tikėti, kad lietuviškas kinas atsigauna. Ne finansiškai, o idėjomis. Ne perdėtu dirbtinumu, o realybės ir savo vizijų gyvybingu perteikimu.
Tik žiūrovą reikia prie to pratinti, edukuoti ir informuoti. Kad bent dalis suprastų, jog mes niekuo nenusileidžiame filmų kūrėjams iš kitų šalių ir lėkštas holivudinis šlamštas tėra pinigų švaistymas. Mano rekomendacija – pasižiūrėti tuos tris jaunų režisierių darbus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!