Nuotykiai Kirgizijoje: Lenino gatvės, Stalino paminklai ir baikštūs gyventojai

Išvyką į Kirgiziją lietuvis Algirdas Gurevičius vadina savo gyvenimo svajonių išsipildymo kelione. Ilgai ją planavęs, vyras papasakojo, kokių reikšmingų įvykių nutiko jos metu ir kaip nuvylė vietiniai gyventojai.

Su Algirdu Gurevičiumi susipažinome prieš gerus 2 metus, kai jis viename renginyje pasakojo apie savo keliones ir sukurtą filmą „Dviračiais per Altajų“. Šią vasarą jis iškeliavo į jubiliejinę, 10-tą, kelionę – į Kirgiziją. Kaip sako – tai turbūt gyvenimo svajonių išsipildymo kelionė: per ją paminėjo savo gimtadienį, aplankė gražiausias vietas, nugalėjo gamtos išdaigas, o svarbiausia – pasipiršo draugei.

Algirdas pasakojo, kad suvokimas, jog tuoj tuoj iškeliausi kažkur į tolimus kraštus, ateina likus vos porai dienų iki kelionės pradžios.

Apie išvyką į Kirgiziją vaikinas galvojo jau seniai, tačiau praėjusiais metais iškeliauti nepavyko – nesusiformavo komanda.

„Kai reikėjo pirkti bilietus, iš pulko norinčių likome 2-iese. Tad šiemet jau buvau suplanavęs viską iki menkiausios smulkmenos. Atsirado net 11 norinčių keliauti, tad teko net ir šiokią tokią atranką daryti. Žinoma, nemalonu žmogui pranešti, kad jis neatrinktas, bet visų irgi į kelionę nepasiimsi“, – apie kelionės organizavimą kalbėjo A. Gurevičius.

Maršrutas – iš matyto filmo

Pats maršrutas vaikino galvoje gimė netikėtai – pamačius dokumentinį filmą „The Road from Karakol“. Karakol‘o miestas yra prie didžiausio jų ežero Issyk Kul‘o. Ten filmo herojus keliavo dviračiu per visą Kirgiziją.

„Jo tikslas buvo užkopti į dviejų kalnų viršūnes. Maršrutas buvo toks nurautas, kad peržiūrėjau filmą ir iškart sau pasakiau – ir aš tokio noriu! Susisiekiau su juo, pasikalbėjome apie kelionę, visko išklausinėjau ir pradėjau dėlioti savo maršruto detales: Per „Google Earth“ žiūrinėjau kelius, vietoves, reljefą.

Maršruto atstumas iš pradžių siekė 1300 kilometrų. Per mėnesį, kiek ir žadėjome keliauti, tiek įveikti dviračiais nėra sunku, tačiau įvertinus, kokie ten keliai, o tiksliau, galima sakyti, jų ten nelabai yra, maršrutą sumažinau dvigubai. Taigi įveikėme apie 700 km“.

„Skridome per Turkiją. Nusileidome Biškeke. Jeigu skrendi lėktuvu, tai leidžiantis įprastai matai daugybę šviesų, apšviestą vietovę, o čia mus pasitiko tamsuma. Vieną akimirką net pagalvojau, ar tikrai leidžiamės sostinėje? Oro uoste jau laukė mūsų mikroautobuso vairuotojas. Visose kelionėse kirba laukimas ir įsivaizdavimas, koks bus mūsų vairuotojas?

Galvoji, kad tokioje šalyje atvažiuos sunkvežimis, visus sukraus ir iškeliaus. Tačiau buvo tikrai patogus mikroautobusas, mersedesas ir šaunus vairuotojas. Išjudėjome apie 4 ryte ir važiavome apie 10 valandų – į Baetov’o kaimą, mūsų kelionės pradžios tikslą“, – apie kelionės pradžią pasakojo pašnekovas.

Pirmieji varginantys kelionės kilometrai

Kelionės pradžia pasak keliautojo, buvo alinantis ir sunkus. Reikėjo aklimatizuotis, priprasti prie vietos. Pradėjus kelionę 2 kilometrų aukštyje keliautojai juto deguonies trūkumą. O ir nuovargis darė savo – išvarginti skrydžio, kelionės automobiliu, nemiegojimo.

„Pradėjome važiuoti ir išsigandau – nepavažiuoju dviračiu! Minu minu ir tiesiog nepaminu. Pirmi kilometrai buvo žvėriškai sunkūs. Pirmą dieną nuvažiavome apie 17 km. Pirmos 3 dienos buvo ekstremalios – labai greitai turėjome užkilti į 3,6 km aukštį, kai buvome 2 km aukštyje.
Antrą dieną pradėjome kilti į perėją, mini serpantinu ir vis kyli, kol atsiduri prieš didžiulį slėnį. Aplink horizontas, prieš akis didingi snieguoti kalnai. Sunkiai žodžiais nusakomas vaizdas. Tą dieną klykiau „kaip gražu“ turbūt kokius 5 kartus“, – juokėsi Algirdas.

Dingęs palydovo ryšys išgąsdino artimuosius

Keliavo 5-iese: 2 vaikinai ir 3 merginos. „Buvome pasiskirstę pareigomis: aš buvau kelionės vadovas, viena mergina rūpinosi maistu, kita – vaistais, medicina, vaikinas – mechanikas, rūpinosi dviračiais, technika, ir dar viena mergina buvo mano pagalbininkė. Vienam viską aprėpti per sunku“.

Kol keliautojai atiduodavo paskutines jėgas, pavargę stumdavosi dviračius, jų maršrutą galėjo sekti kiekvienas norintis internete. Visgi, technologijos kartais pakiša koją. Artimieji pamatė, kad keliautojų esama vieta nesikeičia jau 13 dienų. Tai vos nesibaigė pagalbos kvietimu.

„Ryšį turėjome tik pirmas 5 dienas ir paskutines 5. Net 13 dienų neturėjome jokio ryšio – palydovas nustojo siųsti žinutes, o artimieji Lietuvoje vis mato, kad esame tame pačiame taške. Kaip pasakojo vėliau, buvo labai išsigandę. Mama sako: „Aš visus raminu, o viduje taip negera, taip neramu buvo“. Kelionėje atsiriboji nuo išorinio pasaulio, atitrūksti nuo visų problemų ir mėgaujiesi akimirka. Nesvarbu, kas bus rytoj. Toks visiškas laisvės jausmas. Nežinau, gal tik man taip“, – neplanuotus atsitikimus prisiminė keliautojas.

Kiekvienas tempia 50 kilogramų

Pasak Algirdo, ekipiruotė šįkart buvo pati žiauriausia kelionės dalis. Dar niekada neteko tiek daug vežtis. Lėktuvu buvo galima gabentis iki 30 kilogramų. Maždaug tiek ir vežėsi. Atvykus, po kurio laiko, keliautojai pasirūpino maistu, tad svoris dar labiau padidėjo.

„Kartu su dviračiu svoris siekė apie 70 kg. Velniškai daug! Pas kitus galbūt kiek mažiau, nes dar tempiausi filmavimo įrangą, bet apskritai vidutiniškai kiekvienas tempė apie 50 kg svorio“.

Nepaisant sunkumų, žygio vadovas džiaugiasi kelionės dalyviais, kurie ne tik nesiskundė, nesusigalvodavo aibės priežasčių, kodėl turėtų keliauti vienu, o ne kitu keliu, kodėl žvyru, o ne asfaltuotu keliu ir pan., bet ir buvo labai motyvuoti ir pasiryžę įveikti visus iškylančius sunkumus ir problemas.

„Kelionė tikrai buvo sunki. Mūsų 2 komandos nariai, numinantys per metus 10 tūkst. km, dviračių sportu užsiimantys profesionaliai sakė, kad žiauriai sunku. Tada tikrai tampa akivaizdu, kad iškeliavome ne šiaip sau lengvam pasivaikščiojimui ar pasivažinėjimui. Žinojome, kur norime iškeliauti, niekas prie sienos nestatė ir per prievartą nevarė, todėl ryžomės šiai kelionei suvokdami, kad ji tikrai nebus iš lengvųjų“, – apie kelionės draugus kalbėjo A. Gurevičius.

Kirgizai gyvena praeities nostalgija

Keliautojai keliavo tiek žvyrkeliu, bekele, tiek asfaltu. Važiuodami užklysdavo ne tik į gamtos sukurtus slėnius, kitas gražias vietas, bet ir apsilankydavo miesteliuose. Pamatytas vaizdas nedžiugino.

„Jie atrodė taip blogai, kad man dar reikėtų pagalvoti, kur esu matęs tokius apleistus ir nykius miestus ir kaimus. Jie katastrofiški! Nežinau, ką aš tikėjausi pamatyti atvykęs į Kirgiziją, bet vaizdas lūkesčius, blogąja prasme, pranoko keliasdešimt kartų. Suprantu, kad tai Vidurinė Azijos dalis, bet regionas labai vargingas. Net ir tas pats Biškekas, pagal statusą priskiriamas miestui, atrodė taip prastai, kad net mūsų kai kurie kaimai geriau atrodo.

Jie nepriklausomi jau daugiau kaip 20 metų, bet labai keista, kad nuo tų laikų niekas nepasikeitė – Stalino statulos stovi gatvėse. Gatvės pavadintos Lenino garbei. Rodos, kad jie gyvena nostalgija praeičiai ir buvusiam režimui, nes kitaip, atrodo, ir neišmoko. Jie galbūt šiek tiek tingūs, nors negaliu taip drąsiai teigti apie visus šalies piliečius, o tik apie tuos, kuriuos sutikome.

Vis pasigirsdavo nuogąstavimų, kaip anksčiau buvo gerai, o dabar viskas sugriuvę, ekonomikos nėra, kolūkiai žlugę. Bet juk tas pats ir pas mus įvyko, visą tą mes išgyvenome. O jie, rodos, toliau gyvena“, – patirtais įspūdžiais dalijosi keliautojas.

Pasak Algirdo, šalis turi labai daug potencialo augti ir tobulėti – vien žvelgiant į kalnus, kirgizai galėtų išgyventi iš turizmo. Energetikos srityje galėtų įsirengti hidroelektrinių, regioną supa daug sraunių upių.

„Tačiau jie mieliau paniurzgės ir toliau žiūrės į praeitį. Kaip pastebėjo keliaujantis kolega: jie stato plentą, bet dar tik jį tiesiant, jis visas kreivas. Stato naują kelio ženklą, jis jau surūdijęs, apdaužytas. Kartais atrodo, kad jie viską daro nesistengdami arba kreivomis rankomis“, – situaciją apibendrino vaikinas.

Mitai apie kirgizus

Keliaujant pasitaikydavo įvairiausių nuotykių, o kartais ir netikėtų, juokingų situacijų. Daugiausiai jų kildavo su vietiniais, kurie į Algirdą ir jo keliaujančius kolegas žiūrėdavo kaip į kokius ateivius.
„Atjoja su žirgais ir įsistebeiliję žiūri. Nieko nekalba, prisėda netoli ir stebi. Iš pradžių keista, nes jautiesi kaip kokiame zoologijos sode uždarytas gyvūnėlis, vėliau įpranti ir nebekreipi dėmesio.

Vieną rytą atkeliavo senukai su žirgais, tokie nedrąsūs, mes irgi išsigandę, bet pasisveikinome rusiškai ir jie apsidžiaugę papasakojo, kad bijojo pas mus atkeliauti, nes atrodėme kažkokie neaiškūs. O mes irgi bijojome pas juos keliauti, kas čia žino, kas per žmonės. Visgi, kirgizai yra malonūs ir svetingi – pakviesdavo pasisėdėti pas juos į jurtas, pavaišindavo“, – geru žodžiu kirgizus mini keliautojas.

Keliautojai buvo prisiskaitę ir girdėję įvairiausių mitų apie Kirgiziją ir jos gyventojus. Vienas jų – keliaujant su vietiniais negalima klausti, kiek dar liko laiko važiuoti iki tikslo. Jie labai įsižeis. Mitas buvo paneigtas jau pačioje kelionės pradžioje, kai keliaujant mersedesu Algirdas pasiteiravo vairuotojo, kiek jie dar važiuos. Arba mitai dėl kairiarankių.

„Girdėjome, kad negalima valgyti kaire ranka. Mūsų grupėje buvo keli kairiarankiai. Tai pradžioje dar bandė valgyti ir sugraibyti maistą dešine ranka, bet galiausiai pasidavė ir valgė, kaip moka, o į tai niekas nekreipė dėmesio. Kitaip tariant, papročių tikrai esama, tačiau jie nėra taip stipriai ir kardinaliai persismelkę į kirgizų gyvenimą“.

Apgavo pasienio prižiūrėtojai

Visgi nemalonių situacijų kelionės metu išvengti nepavyko. Keliautojai važiavo maršrutu, į kurį patenka parko teritorija. Patenkant į parką dar reikia pereiti per pasienio zoną. Viskas būtų lyg ir gerai, bet pasirodo, kad sutvarkyti dokumentai netinka, trūksta dar visos galybės parašų ir kitų popierių.

„Sutikome prancūzų savanorius, kurie prigrasino, kad nelegaliai kirtus zoną turėsime sumokėti didelę baudą, kiti sakė, kad mažą. Taip ir nebuvo aišku, kokia ta bauda, bet mums neberūpėjo, tiesiog norėjome pravažiuoti. Visgi, nerizikavome. Galbūt mano kolegos nepajuto, bet man tai buvo svajonių ir vilčių sudužimas į šipulius. Apie šią vietą svajojau visus 2 metus, kol dėliojau maršrutą. Ir, kai supratau, kad negalime važiuoti ne dėl fizinių sunkumų, o dėl biurokratinių nesusikalbėjimų, darėsi ir pikta, ir liūdna tuo pačiu.

Visgi, ryte atsikėlus savo bendražygius paraginau visko taip paprastai nepalikti ir pabandyti kažkaip patekti į šią zoną. Taip sutapo, kad vietiniai pakvietė pusryčių. Sužibo viltis. Valgome, kalbamės ir moteris klausia, galbūt turime degtinės butelį? Mes, aišku, kad turime! Pasikvietė 2 reindžerius (parko prižiūrėtojus – red. pastaba). Atidavėme jiems tą degtinės butelį. Vėliau paaiškės, kad tai buvo didžiausia mūsų klaida. Jie sako, kad viskas būtų lyg ir gerai, bet jų dalinyje yra vienas „stukačius“ (skundikas – red. pastaba), tad turėsime palaukti, kol jis iškeliaus ir jau galėsime kirsti zoną. Apsidžiaugėme, kad tuoj galėsime keliauti į teritoriją. Deja, „stukačius“ niekur neiškeliavo. Likome it musę kandę. O reindžeriai su degtinės buteliu.

Iki tol visi kirgizai buvo draugiški, svetingi, tačiau čia pasijutome it gavę su šlapiu skuduru per veidą, bet nieko nepadarysi. Visgi, vėliau paaiškėjo, kad kitoje pusėje dar vienas stebėjimo punktas, tad jeigu jie mus pagautų, viskas būtų greitai paaiškėję. Galbūt jie to pabijojo“, – apie nemalonų atsitikimą su vietiniais pasakojo Algirdas.

Kelionės pavojai: apsinuodijimas ir upė

Kelionėje didesnių netikėtumų, sužeidimų nepasitaikė, tačiau vieną vakarą Algirdo draugė pasijuto blogai – vakarienės ji jau nebevalgė, o praėjus kuriam laiko pradėjo pykinti. Laukė įtempta ir sunki naktis. Visgi, viskas baigėsi gerai ir jau kitą dieną buvo galima tęsti žygį.

„Planuojant kiekvieną kelionę persekioja mintis – o kas bus, jei kažkas susilaužys koją, susirgs, susižeis ir t. t.? Tačiau nuveju šią mintį suprasdamas, kad jeigu bijai vilko, neik į mišką. Kitaip tariant, pavojų, netikėtumų šiose kelionėse tiek daug, kad turi apsispręsti, ar esi pasiryžęs šiems pavojingiems nuotykiams.

Šioje kelionėje viena baisiausių patirčių buvo upė. Keliavome keliu, o vienoje vietoje privalėjome bristi per upę, kadangi nėra jokio tilto, perėjimo, nieko. Upės plotis apie 50 metrų. Atrodė negili, tačiau labai srauni, šaltas vanduo ir akmenuotas dugnas. Pradėjome bristi, o kolega vos sugeba pastovėti, jau beveik su dviračiu yra nešamas srovės.

Buvo labai baisu ir pavojinga. Turėjau perbristi upę 7 kartus, nes padėjau draugei, perkėliau dviračius, daiktus. Ir tada įvyko baisiausia – nebejaučiau kojų pirštų dėl šalčio. Labai išsigandau. Ėmėmės statyti palapinę, o dar tamsus debesis pakibęs virš galvų. Matėme, kad tuoj pradės pliaupti. Turėjau rankų šildytuvus, bet jie įšyla tik per gerą valandą. Šiaip ne taip sušilau ir viskas baigėsi laimingai. Apskritai kalnuose būdavo labai šalta – net negalėdavome užmigti. Miegodavome palapinėse. Temperatūra nukrisdavo tik iki 5 laipsnių šalčio, tačiau nuovargis darė savo“, – išgyvenimo detalėmis dalijosi keliautojas.

Gyvenimo svajonė ant kalno viršūnės

Visgi, kelionės sunkumus, problemas nustelbė vienas vienintelis įvykis, kuriam Algirdas kruopščiai ruošėsi. Kelionės metu jis buvo nutaręs pasipiršti draugei.

„Man ši kelionė buvo daugybės gyvenimo svajonių įgyvendinimas. 2 metų draugystės proga savo merginai Dagnei padovanojau tuščią laišką ir seną telefoną Nokia 3310. Idėja – ji kasdien gaus trumpąją žinutę su žodžiu ir turės užrašyti tą žodį į tuščią laišką. Ji nežinojo, kad užpildžius žodžiais laišką, yra paruoštas mano trafaretas, kurį uždėjus ant laiško atsiras sakinys: „Ar tekėsi už manęs?“.
Ji kasdien uoliai pildė laišką, o paskutinį sakinį specialiai palikau kelionei. Svajojau, kad noriu pasipiršti ant gražios kalno viršūnės. Keliavome diena iš dienos ir vis pagalvodavau, kurioje vietoje tai galėtų įvykti? Netikėtai atsidūrėme slėnyje – nusileidome iš 4 km perėjos, apačioje teka upė, aplinkui savotiškos dykumos, tolyje balti kalnai. To neįmanoma nei nupasakoti, nei parodyti, tai turi patirti. Sustojome papietauti. Valgome, kalbamės, o aš vis galvoju – viskas, čia ta vieta!

Pasikviečiau ją kiek nuošaliau nuo grupės, daviau trafaretą. Ji pamatė klausimą, o aš jau buvau priklaupęs su žiedu. Buvo žiauriai nedrąsu, baisu, o jeigu ji pasakys ne? Visgi, ji pasakė taip! Kai su Dagne sutinkame draugus, jie klausia, o kas tada, ką darėte?

Visada pradedame juoktis ir sakome: na tada pasiėmėme kuprines, užsidėjome ant dviračių ir važiavome toliau. Važiuoji ir supranti, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė, bet tuo pačiu ir netiki, kas įvyko. Tik privažiavus vieną kaimuką nusipirkome limonado butelį „Buratinas“, nes šampano nebuvo ir vakare visi paminėjome mūsų šią šventę“, – unikalų pasipiršimo planą atskleidė vaikinas.

Kelionės įspūdžius išgyvena kurdamas filmą

Tai jau 10-ta Algirdo kelionė. Sukūręs filmą „Dviračiais per Altajų“ žinojo, kad tą darys ir šiemet. Nufilmavo apie 30 valandų medžiagos. Dvigubai daugiau nei kitose kelionėse. Filmavo profesionalia kamera, fotoaparatu ir „GoPro“ kamera.

„Stengiuosi, kad filmavimas netrukdytų keliavimui – komandai nereikėtų laukti, stoviniuoti. Kartais pavažiuodavau į priekį, kartais atsilikdavau, bet stengiausi netrukdyti mūsų kelionei. Anksčiau orientuodavausi į dienoraščio tipo interviu, o dabar nutariau filmuoti įspūdžių interviu – klausinėdavau įvairiausių dalykų, žinodamas, ką norėsiu parodyti filme. Norėjau pasiekti daugiau asmeniškumo. Kartais pavykdavo, kartais ne. Kai sunki diena, visi nusiplukę, pavargę sunkiai sekdavosi filmuoti.

Grįžus ir peržiūrėjus kai kuriuos kadrus, tiesiog nutirpdavo rankos ir nejučia nusikeikdavau – vienas planas kreivas, kitur dreba. Tačiau nuovargis darė savo, bet peržiūrėjęs medžiagą ir pradėjęs montuoti supratau, kad jos tikrai užteks filmui. Kartais tikrai norėdavau mesti kamerą į šalį, nuo kokio skardžio, bet greit suprasdavau, kad to nebus, nes filmavimas man teikia didelį malonumą“, – apie savo pomėgį pasakojo keliautojas.

Filmas turėtų pasirodyti jau šių metų pabaigoje ar kitų pradžioje. Algirdas dar gyvena Kirgizijos nuotykiais. Jie tęsiasi ir tada, kai vaikinas montuoja savo filmą, tad įspūdžius dar kartą išgyvena ekrane. Visgi vaikino galvoje jau kirba daugybė minčių apie būsimą kelionę. Dabar jo svajonė – Pietų Amerika.