Aš ir Gediminas esme gimę 1951 metais. Ir netgi tą patį mėnesį. Taigi, abiem mums šiemet jau artėjo 73-ejų metų riba. Abu – iš daugiavaikių šeimų. Jis augo septynių vaikų šeimoje, aš – penkių. Jis buvo savo šeimoje vyriausias, o aš – jauniausias. Jis gimė Vilniuje, aš – Kiusiure, Jakutijos šiaurėje, už poliarinio rato.
Mudviejų, tais pačiais metais gimusių, keliai į 1988 m. prasidėjusį Lietuvos Antrąjį Atgimimą skirtingi. Jis įstojo į Tarybų sąjungos komunistų partiją / Lietuvos komunistų partiją (TSKP/LKP) 1978 m., jo tolesnė karjera iki 1988 m. buvo susijusi su LKP instruktoriaus veikla, aukštąja partine mokykla, aš baigiau Kauno medicinos institutą, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir dirbau gydytoju bei dalyvavau nelegalioje disidentinėje ir politinio pasipriešinimo veikloje.
Tad 1988 m. mudu susitikome, būdami skirtingose „barikadų“ pusėse. Aš, septynis kartus tardytas KGB, du kartus suimtas, nuolat sekamas, gerai žinojau tą nelegalųjį Lietuvos pasaulį, jis, kildamas TSKP/LKP Vilniaus Lenino rajono partijos komiteto ar nuo 1986 m. jau ir TSKP/LKP Centrinio komiteto (CK) kultūros ar ideologijos skyriaus instruktoriaus karjeros laiptais, gerai išmanė tuos vidinius CK gyvenimo procesus.
Štai tokių skirtingų gyvenimo patirčių turintys du jauni, 37-erių metų žmonės, atstovaujantys gal vidurinei visuomenės amžiaus grupei, susitikome 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) ir į jį atsargiai šnairuojančios TSKP/LKP CK ideologinio skyriaus komandos prasidėjusiuose debatuose. Nepasitikėjimo buvo labai daug, bet ir pirmuosiuose kontaktuose gimstančio konstruktyvumo radosi. Tada tarp mudviejų buvo ir daug aštrių susikirtimų.
Tiek LPS iniciatyvinėje grupėje, tiek besikuriančiose Sąjūdžio grupėse buvo labai daug komunistų, komjaunuolių, nusipelniusių kultūros veikėjų, profsąjungų aktyvistų – visi jie daugiausia iš eilinių pirminių komunistų ir komjaunuolių bei profsąjungų organizacijų struktūrų.
Ir jų idėjos bei valdžios kritika veikė nuotaikas viršutiniuose TSKP/LKP CK ešelonuose. Michailo Gorbačiovo pradėta „Perestroika“ tokiems pokyčiams komunistų „apačiose“ buvo ypač palanki. Tiesa ir tai, kad aktyvių Sąjūdžio komunistų gretose ėmė bręsti LKP atsiskyrimo nuo TSKP idėjos.
Perestroikos atmosferoje Justo Vinco Paleckio ir Liongino Šepečio dėka aplink juos TSKP/LKP CK kultūros ir ideologijos skyriuje tuo metu susibūrė toji jaunesniųjų komunistų – Gedimino Kirkilo, Lino Linkevičiaus, Nerio Germano, Algirdo Kumžos, Remigijaus Motuzo – grupė, palaikiusi aktyvius ryšius su tarybmečio kultūrine inteligentija.
Mat J. V. Paleckis jau žinojo kintančią padėtį tiek satelitiniame socialistiniame pasaulyje, tiek Maskvoje, tiek ir Vakaruose, o L. Šepetys turėjo didelę patirtį dirbdamas su kultūriniu tarybmečio Lietuvos elitu ir taip pat gerai jautė bręstančias nuotaikas. Tuo tarpu TSKP/ LKP CK stagnatoriai su Valerijonu Baltrūnu priešakyje buvo tąja veikla labai nepatenkinti.
Tikras faktas, kad jaunas komunistas Algirdas Kumža vienas pirmųjų pasiūlė Visasąjunginės Lenino Komjaunimo organizacijos (VLKJS) Lietuvos padaliniui pirmajam atsiskirti nuo VLKJS. Tikra ir tai, kad tiek L. Šepetys, tiek J. V. Paleckis pirmieji ėmėsi megzti kontaktus su LPS iniciatyvinės grupės nariais.
Sąjūdžio komunistai Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Bronius Kuzmickas ir kiti susibūrė TSKP/LKP Lenino rajono partijos komitete į grupę LKP nuo TSKP atskyrimui parengti. Jiems talkino šio rajono komiteto sekretorė Janina Gagilienė bei Arvydas Domanskis, iš pirminių partinių organizacijų – Giedrius Kazimierėnas, Antanas Beinaravičius, Algimantas Liekis ir kiti.
Gediminas Kirkilas, anksčiau čia dirbęs instruktoriumi, gerai pažinojo šio padalinio žmones, nuotaikas, atsiskyrimo nuo TSKP idėjas ir tai pernešė ir į TSKP/LKP CK koridorius.
Į atsiskyrimo nuo TSKP darbą įsijungė ir Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Mokslų akademijos, kitų aukštųjų mokyklų ir institutų komunistai. Mokslų akademijoje įsisteigė Koordinacinė Taryba LKP nuo TSKP atskirti.
L. Šepetys bei J. V. Paleckis buvo įtraukti į šios Tarybos darbą ir LKP atsiskyrimo nuo TSKP dokumentų parengimo grupę. Ypač aktyviu atsiskyrimo nuo TSKP šalininku TSKP/LKP CK aparate buvo J. V. Paleckis. Tad ir jo pavaldume buvęs Gediminas Kirkilas buvo įtrauktas į diskusijas apie tai bei tapo jungiamąja grandimi tarp įvairių reformatorių grupių.
1989 m. Gediminas Kirkilas, Linas Linkevičius, Neris Germanas, Remigijus Motuzas, Algirdas Kumža, Alfonsas Macaitis bei prie jų prisijungęs Juozas Bernatonis, vykdydami savo vadovų nurodymus, ėmėsi jau platesnio organizacinio darbo dėl LKP atskyrimo nuo TSKP centriniame LKP CK ešelone.
Galvojant apie naujos partijos krypties pasirinkimą jiems rūpėjo pažinti tiek lietuviškąją socialdemokratiją, tiek ir Vakarų socialdemokratijos principus. Štai čia ir atsirado jų kontaktai su jau atsikūrusia ir savo veiklą legalizuojančia Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).
J. V. Paleckio ir jo jaunosios komandos pastangomis atsiskyrusi nuo TSKP savarankiška LKP pradėjo rengti reformkomunistinę tam metui programą, priartindama ją prie socialdemokratinės tradicijos. LSDP atsikūrimas jiems neleido priimti socialdemokratinės programos.
Tad LKP XX suvažiavime reformkomunistinė programa buvo patvirtinta. Tai tapo savarankiškos LKP tolimesnės evoliucijos į modernią kairiąją kryptį startu.
Taigi, 1989 m. rudenį man teko daug diskutuoti su Gediminu Kirkilu apie socialdemokratijos teoriją ir praktiką. Taip prasidėjo ir mudviejų artimesnė pažintis.
Ši pažintis vėliau peraugo į darbą Lietuvos Respublikos Seime, 1992–1996 m. mums, socialdemokratams, oponuojant Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP) ir jos seniūnui G. Kirkilui, bet tuo pačiu randant ir daug bendro darbo galimybių.
1996–2000 m. socialdemokratai ir darbiečiai (LDDP) buvome opozicijoje Seimo dešiniųjų jėgų koalicijai. Teko ir vėl daug daugiau vienas kitą pažinti ir perprasti.
Nekalbėsiu plačiau apie bendrą darbą jungtinėje koalicijoje 2000–2004 m. Nors sujungėme jėgas, bet artimais draugais netapome net ir tada, kai LDDP nutraukė savo veiklą ir jos nariai įstojo į LSDP 2001 m. Mudu buvome ir likome pakankamai skirtingi, gal būtent dėl mudviejų skirtingos biografijos. Be to, tarp mūsų veikė ir konkurencijos elementai dėl galimo lyderiavimo.
Vėlesniais laikais stebėjau išlikusį Gedimino polinkį daugiau į socalliberalizmą nei į socialdemokratiją. Išsiskyrė mūsų nuomonės ir dėl LEO LT, ir dėl progresinių mokesčių ar kitais svarbiais klausimais. Bet tai nesutrukdė mums sutarti dėl bendrų programinių principų, bendrų žingsnių sudėtinguose politikos vandenyse. Ir visada tarpusavyje išlaikyti gerą poleminę nuotaiką.
Taip, mudviejų tandemas buvo ryškus, Lietuvai stojant į NATO ir Europos Sąjungą. Mes ieškojome ir geresnių santykių su kaimynais – Rusija ir Baltarusija. Deja, vėlesnė raida kaimyninėse šalyse šią kryptį pavertė neįmanoma.
Gediminas buvo efektyvus ir bendraujant man, jau kaip Europos Komisijos komisarui, su Seimu ir su juo, kai jis 2014–2016 m. pirmininkavo Seimo Europos reikalų komitetui. Deja, po to mūsų keliai išsiskyrė.
Skaudu, jog Gediminas nesutiko su LSDP sprendimu išeiti iš valdančiosios koalicijos su „valstiečiais“ ir 2017 m. nusprendė palikti LSDP. Tai, mano giliu įsitikinimu, buvo klaidingas jo sprendimas, bet tą sprendimą priėmė tik jis pats. Ir nepaisant šios jo klaidos, negaliu šiandien be širdgėlos prisiminti ilgo bendro darbo valandų Seime ir politiniame gyvenime.
Kodėl šią akimirką skyriau daug vietos būtent ankstyvajam Gedimino Kirkilo politinės veiklos etapui? Todėl, kad apie tai labai menkai šiandien žinoma ir kalbama.
Ir todėl, kad be šio jo gyvenime buvusio lemtingo LKP atsiskyrimo nuo TSKP etapo būtų labai sudėtinga šiandien kalbėti apie jo tolesnę ilgalaikę veiklą Lietuvos politiniame ir visuomeniniame lauke.
Tiek dirbdamas J. V. Paleckio komandoje LKP CK aparate, tiek tapęs Algirdo Mykolo Brazausko patarėju komunikacijai ir užmezgęs gerus kontaktus su žiniasklaida, Gediminas išgarsėjo. Jis tapo atpažįstamas visuomenėje, jis netgi buvo vadinamas „partijos rašytoju“, kadangi jam priklausė daug talentingai jo ranka parašytų to meto straipsnių.
Jis ugdė savo sugebėjimus suprasti ir pajusti strateginius pokyčius ir naujas kryptis, savo žingeidumu ir savo kompromisų ieškojimo patirtimis atsiskleidė kaip gabus politikas.
Mūsų populiarioje istoriografijoje savarankiškos LKP atsiskyrimo nuo TSKP faktas labai jau menkai pristatomas. Ir net Vytautas Landsbergis, šiandien rašydamas apie staiga mirusį Gediminą, štai taip prabyla: „Turėdavo geros valios. Turėjo proto daugiau už daugumą komunos arba sėbrų.“
Tai štai, pasirodo, Gediminas iš tos „komunos arba sėbrų“. O gal, gerbiamas Vytautai, bent jau Gedimino mirties akivaizdoje verta Pačiam prisiminti savo žodžius (renkant Jus Aukščiausiosios Tarybos pirmininku), kad į Kovo 11-osios dieną Lietuvą atvedė dvi jėgos: iš Lietuvos žmonių skausmo ir vilties gimęs Sąjūdis ir persitvarkiusi savarankiška LKP? Necituoju tos Jūsų kalbos. Jūs ir skaitytojai tikrai tai galite lengvai susirasti.
Taigi, tuomet buvo ne „komuna ar sėbrai“, bet viena iš dviejų Lietuvą į Kovo 11-ąją atvedusių jėgų. Ir tame LKP persitvarkyme nemenkas vaidmuo teko jaunam, dar tik savo kelią pradėjusiam Gediminui Kirkilui. Tad toje Gedimino veikloje esama ir jo įnašo į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Requiem et Lux, Gediminai, oponente ir bendražygi. Rest in Peace. Ir nuoširdi užuojauta Tavo žmonai Liudmilai bei šeimai, artimiesiems ir visiems tiems, kurie Tavęs tikrai pasiges.