Ji tokia pat svarbi, kaip energetinis saugumas ar krašto apsauga. Tą puikiai matome ir Ukrainos miestuose. Tačiau, jeigu šalies gynybai lėšos skiriamos be diskusijų, tai apie apsirūpinimą maistu, žaliavomis kalbama atsainiai. O juk šaliai apginti reikalingos ne tik kulkos ar technika, bet ir duona, ir tai taip pat nacionalinio saugumo dalis. Tad šiuo metu būtina padėti ir mūsų žemdirbiams, stiprinti žemės ūkį, o maisto nepaversti prabangos preke.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuva į Ukrainą eksportuoja produkcijos už 600 milijonų eurų. Iš Ukrainos importuoja už dvigubai didesnę sumą. Ukraina, kaip žemės ūkio maisto produktų eksportuotoja į Europos Sąjungą, – ketvirta pagal dydį po Jungtinės Karalystės, Brazilijos ir JAV. Kilus karui, pasaulinėse rinkose stebimas grūdų kainų augimas ir tai labai sunku suvaldyti, nes nežinoma ir sunkiai prognozuojama, kaip klostysis situacija. Vasario pabaigoje biržoje kviečių tona kainavo 270 eurų, prasidėjus karo veiksmams, šoktelėjo virš 300 eurų, o kovo 9 d. duomenimis, kviečiai pabrango 62 proc. Brangstant žaliavai, brangs ir galutinis produktas.
Nepamirškime ir to, kad dėl karo tikėtina, kad Ukrainos tiekiamos apimtys mažės, tad pasauliui reikės alternatyvų ir šiuo atveju Lietuvos žemdirbiai turi galimybių užpildyti rinką bent iš dalies. Tačiau jiems reikalinga ir valstybės pagalba, o tiksliau, kad netrukdytų su perdėtais reikalavimais ir biurokratinėmis kliūtimis, dar pridėkime žaliąjį kursą ir brangstančią energiją. Institucijos ir žemdirbiai turi susitelkti ir siekti vienodų tikslų, kurie šiuo metu yra svarbiausi – šalies saugumas.
Grūdų eksportas labiausiai padėjo Lietuvos žemės ūkiui atsistoti ant kojų. Ir ne tik jam. Grūdų elevatoriai, logistikos, žemės ūkio technikos prekybos ir serviso, geležinkelių, uosto įmonės taip pat iš to uždirba. Tad grūdininkystei neturėtų būti užkertami keliai, ypatingai dabar, kai būtina atliepti strateginius tikslus. Juolab, kad tikrai ne visur galima užauginti aukštos kokybės grūdus.
Be abejo, svarbios ir kitos šakos, pats visuomet daug dėmesio skyriau gyvulininkystei. Bet dėl nuolatinių „pokyčių po pokyčių“ ir ilgalaikės strategijos nebuvimo žemės ūkio sektoriuje šiuo metu būtina susitelkti ir netrukdyti tam sektoriui, kuris tapo atrama visam žemės ūkiui, o lygiagrečiai stiprinti kitas šakas. Juk žemės ūkis – tai būtent ta sritis, kuri per įvairiausias krizes padėdavo išgyventi ir išlaviruoti valstybės ekonomikai. Ir šiuo metu jis tampa tiesiog gyvybiškai svarbus.
Grūdų eksportas, maisto aprūpinimo politikoje reiškia saugumą. Tai likvidi prekė, nes užauginama laikantis būtinų standartų, tad lengvai ras eksporto kelių visame pasaulyje. Kviečiai, kaip ir ryžiai, yra vieni svarbiausių proteino šaltinių ir pagrindinei mitybos grandinei priklausantis produktas visame pasaulyje. Lietuvoje sukurta puiki eksporto infrastruktūra, klimatas palankus, tad dabar reikia išnaudoti visas galimybes ir stiprinti augalininkystės sektorių.
Verta pagalvoti apie paramą žemdirbiams, galbūt trąšų kainų kompensavimą, juolab, kad pavyzdžiui azoto kaina padidėjo net 3 kartus, o ir taip jų trūksta. Juk jeigu nebus trąšų, nebus ir derliaus. Būtina amortizuoti išlaidas ir taip suteikti didesnį kainų pranašumą lietuviškiems grūdams tiek vidaus, tiek išorės rinkoje. Juk ekonomikos stabilumas – būtinas, siekiant užtikrinti ir valstybės saugumą plačiąja prasme. Norėtųsi, kad valdantieji to nepamirštų, skirdami lėšų naujiems šarvuočiams, pagalvotų ir apie kitas sritis.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė duomenis, kad net iki Rusijos agresijos Ukrainoje, Lietuva bene labiausiai regione susidūrė su sunkumais, o daugiausiai tam įtakos turėjo sulėtėjęs šalies ūkio augimas ir itin sparčiai augančios kainos, o pašokusi iki 14 proc. infliacija įstūmė šalį į lėto augimo laikotarpį. Pagal vargo indeksą – esame pirmajame trejetuke. Ne itin džiuginantys rezultatai. Tad būtina ieškoti būdų, kaip stiprinti Lietuvos ekonomiką, juolab, kad esama situacija regione saugumo tikrai neprideda.