Europos Sąjungoje darbo santykių lankstumą dirbantieji gali realizuoti per kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus. Profesinės sąjungos šiame procese vaidina reikšmingą tarpininko vaidmenį: padeda darbuotojams derėtis su darbdaviais konkrečioje įmonėje arba nacionaliniu lygmeniu. Todėl, pavyzdžiui, Danijoje ar Švedijoje profesinėms sąjungoms priklauso po du trečdalius visų dirbančiųjų.
O kas šiuo klausimu nuspręsta Darbo kodekso projektą svarsčiusiame Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, kur jis daugumos balsais buvo palaimintas ir jau keliauja į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę? Profesinėms sąjungoms kirsti net keli smūgiai, kurie profsąjungų „neatjungs vietoje“, tačiau tokiems gresiant profesinės sąjungos pačios pasitrauks iš ringo ir nustos egzistuoti.
Nuspręsta, kad profesinės sąjungos atstovauja ne visus kolektyvo dirbančiuosius, bet tik savo narius. Toks sprendimas ne tik galimai prieštarauja mūsų Konstitucijai, tarptautinėms sutartims ir Konstitucinio teismo nutarimui, bet ir reiškia, kad bet kokie darbdavių ir profesinės sąjungos susitarimai galios tik jos nariams. Darbo kodekso kūrėjai pamiršo turbūt pagrindinį šio dokumento principą: jis kuriamas ne savitiksliams darbdavių ir profesinių sąjungų interesams reguliuoti, bet visų darbuotojų kaip silpnesniosios darbo santykių šalies interesams ginti.
Maža to, daugumos balsais palaiminta ir dar viena su sveika logika susipykusi nuostata, kuri priklausymą profesinei sąjungai paverčia beprasmiu. Pagal ją, jeigu profesinė sąjunga pasiekia susitarimą dėl žymių pagerinimų mainais už kokių nors galiojančių garantijų sumažinimą, šis susitarimas galioja tik susitarusių profesinių sąjungų nariams, o profesinei sąjungai nepriklausantiems darbuotojams galios tik pasiektas pagerinimas.
Pavyzdžiui, jeigu dabar jau galiotų siūlomas Darbo kodeksas ir mokytojų profesinės sąjungos susitartų su Vyriausybe dėl atlyginimų padidinimų mainais į kokią nuolaidą iš profsąjungų pusės, atlyginimai būtų padidinti visiems mokytojams, tačiau už tai „sumokėtų“ tik susitarusių profesinių sąjungų nariai. Tai toks darbuotojas savanoriškai sieks sau blogo prisijungdamas prie profsąjungų, kai nedarydamas nieko praloštų mažiau? Ir kodėl profesinės sąjungos turėtų siekti kolektyvinių susitarimų, kai tai kelia tiesioginę žalą jų nariams?
Šitaip pasidarbavus, artimiausioje ateityje tikėtis, kad kaip danai ar estai žymią dalį Darbo kodekse įtvirtintų įsipareigojimų perkelsime į kolektyvines sutartis, gali tik arba naivuoliai, arba iš darbo santykių aiškinimo besipelnančios advokatų kontoros.