Tikra tiesa, kad įstatymas neveikia. Ir kad įstatymas vienai aikštei apskritai neturėtų būti kuriamas. Ir kad vis dėlto miesto tėvų, o ne kieno nors kito, kompetencija ir atsakomybė yra tvarkyti miesto erdves ir pasitelkti tam profesionalius architektus bei menininkus. Deja, liūdna ankstesnių konkursų praktika jau beveik atgrasė rimtesnius kūrėjus nuo dalyvavimo juose. Keista, kad Eugenijui Gentvilui tarsi nebuvo žinomas faktas, jog architektai ir menininkai „kūrybinių dirbtuvių“ metodu kaip tik ir buvo eliminuoti iš proceso. Šis sprendimas buvo priimtas būtent politikų, Kultūros ministerijos lygmenyje. Ministerija taip pat atsakinga už itin šališką ekspertų sudėtį, kuriai iš principo nepriimtini labiau tradiciniai profesionalai. Iš dalies tokį nusistatymą galima paaiškinti tais memorialų atrankos atvejais, kai visuomenės nuomonė nulemdavo tradicinius, bet ne pačios geriausios meninės kokybės sprendimus. Tuo nereikėtų stebėtis, turint omeny, kaip daugelį metų buvo apleistas estetinis lavinimas. Tikrai nesinorėtų Lukiškių aikštėje matyti tokio nesusipratimo, kaip „Žinia“ priešais Nacionalinę biblioteką (beje, tai buvo politikų sprendimas, juo apmaudžiau, kad tai politikai, kurių komandai priklausau ir pati).
Pasikapsčius giliau, po „kūrybinių dirbtuvių“ iškaba galima būtų aptikti ir nemalonų pinigų plovimo bei korupcijos kvapą, bet čia jau specialiųjų tarnybų kompetencija.
Valios skaidriai organizuoti Lukiškių aikštės tvarkymo procesą politikams pritrūko. Tada sekė virtinė nesusipratimų, kuri ir lėmė, kad būtų priimtas įstatymas, kuriuo siekta, kad Lukiškių aikštėje bent jau nebevyktų nieko, kas dar labiau supriešintų visuomenę. Šiaip ar taip, „kūrybinių dirbtuvių“ rezultatas – įžeidimas laisvės kovų dalyviams ir jų artimiesiems, kurio ir dauguma Lietuvos piliečių Lukiškių aikštėje, matyt, nenorėtų. Savivaldybė gi buvusio mero įklampinta į teisminį procesą su tų kūrybinių dirbtuvių finalistu.
Gaila, kad finalistas iki šiol nesupranta savo atsakomybės ir toliau demonstruoja nebrandaus žmogaus ambicijas.
Lieka apgailestauti, kad ir mūsų koalicijos partneriai tame praėjusio ketvirtadienio Seimo posėdyje savo retorika demonstravo panašų nebrandumą.
Bet aš norėčiau apsistoti ties konceptualiais dalykais. Man regis, visiškai be reikalo mūsų kolegos laisviečiai priešina rekreacinę ir memorialinę Lukiškių aikštės funkcijas. Galima rasti daugybę pavyzdžių, kai šios funkcijos suderinamos ir net viena kitą papildo. Žinoma, pliažas šalia memorialo – ne tas derinys. Ir paminklas pagal devyniolikto amžiaus pompastiškus standartus disonuotų su demokratiškiau sutvarkytais želdiniais. Betgi vertėtų dar kartą peržiūrėti teiktus pasiūlymus – vanduo, žaluma, suoliukai, vejos, kur gali prisėst su kavos puodeliu ir knyga, veja pabėgioti vaikams ir žmogiško mastelio monumentas, matomas iš daugelio pozicijų, primenantis, kad už mūsų laisvę ir klestėjimą ankstesnių kartų žmonės guldė gyvybes...
Manau, kad truputis geros valios ir įsiklausymo leistų rasti tą geriausią sprendimą. Net nemanau, kad reikia vėl naujo aikštės tvarkymo konkurso – tarp anksčiau pateiktų architektūrinių pasiūlymų yra keletas tikrai puikių sprendimų. Tiesiog iš jų reikėtų pasirinkti tą, kuriame geriausiai dera abi funkcijos.
Kiek vėliau beliktų išspręsti memorialo rebusą. O čia nereikia skubėti. Reikia laiko subrandinti idėją. Reikia atkurti menininkų pasitikėjimą, formuluojant tikslias konkurso sąlygas, kad šiam objektui tikrai būtų suburtos rimčiausios pajėgos, su kuriomis, aišku, pasigalynėti būtų pravartu ir ambicingiems naujokams. Svarbiausia, kad būtų užtikrintas maksimalus skaidrumas ir nevienašališkas vertinimas. Jau kaip nors turėtume rasti politinės valios sudaryti tam sąlygas
***
Liudvika Pociūnienė yra Seimo TS-LKD frakcijos narė.