Priedangos naujuose pastatuose: norėjom, kaip paprasčiau
Aplinkos ministerija patvirtino reikalavimus naujai projektuojamiems ir statomiems pastatams, kaip juose turėtų būti įrengiamos priedangos. Didžiausia ministerijos baimė, panašu, buvo tai, kad nauji reikalavimai išbrangins pastatus, todėl didžioji dalis priedangų reikalavimų tapo tik rekomendaciniais – gyventojai savo nuožiūra gali nuspręsti, ar jiems reikės elektros generatorių, nuotekų ir vandentiekio sistemų, kitų patogumų. Paliktas vienas, esminis reikalavimas, dėl kurio statybos vis tiek tampa nepraktiškos ir gerokai brangesnės – priedangose negali būti langų. Tai reiškia, kad priedanga dažnai nebegali būti dvigubos paskirties – jei patalpos galėtų būti įveiklintos kasdien, o ne tik kai prireikia slėptis, papildomi kaštai joms įrengti būtų kur kas mažesni.
Tačiau, kai langai draudžiami, belieka tik pakėlus antakius klausytis Vilniaus miesto savivaldybės planų įrengti krepšinio sales rūsiuose, be langų, su dienos šviesos lempomis. Nekantrauju išbandyti. Beje, užsienio šalių patirtis (Suomijoje) sako, kad garažai, rūsiai su daugybe angų GALI būti naudojami priedangoms – vienintelis reikalavimas yra tokiu atveju numatyti, kaip šios angos būtų uždengtos. Pavyzdžiui, šalia angos paliekamos tvirtos, plieninės durys, į vyrius įstatomos esant pavojui. Lietuvoje, tuo tarpu, norėjome kaip paprasčiau, bet padarėme kaip sudėtingiau.
Statybų reglamente numatyta, kad priedangos turi atsirasti visuose penkių aukštų ir didesniuose daugiabučiuose. Tai taip pat nelabai gudru. Jau galima nuspėti, kad netrukus miestuose turėtų padaugėti keturių aukštų daugiabučių su mansarda – penkių aukštų reikalavimą NT plėtotojai nesunkiai „apeis“.
Priedangos esamuose pastatuose: ką siūlo savivaldybės?
Lietuvoje 30 metų civilinės saugos sritis buvo apleista. Šiandien, atsižvelgiant į tai, kad visos sovietinės slėptuvės išparduotos ir paliktos likimo valiai, pasirinkta strategija yra tokia – susižymėti bent jau priedangas, tikintis, kad jose bus galima slėptis iki poros valandų. Slėptuvės, kurios, pagal apibrėžimą, turi leisti išgyventi kur kas ilgesnį laiką (tris dienas ir ilgiau), šiuo metu privalomai numatomos tik institucijoms, kurios turės koordinuoti gelbėjimo veiksmus.
Iš priedangų, praėjus kelioms valandoms po pavojaus paskelbimo, gyventojai turėtų būti evakuojami į kitas saugias Lietuvos vietas. Nesunkiai galime įsivaizduoti evakuacijos chaosą, turint omenyje, kad niekas niekada nėra bandęs evakuoti kad ir 10 tūkst. gyventojų vienu metu, nekalbant apie šimtatūkstantinius Lietuvos miestus. Todėl ar tikrai turėtume net nesvarstyti apie slėptuves ir gyventojams? Suprantama, kad slėptuves Lietuvoje įrengti sudėtingiau nei Suomijoje, kur daug grunto yra uolienos. Pradedant beveik nuo nulio, slėptuvių įrengimas pareikalautų milijardų, bet lašas po lašo ir akmenį pratašo. Juk svarbiausia susidėlioti planą, kiek priedangų kelioms valandoms, kiek priedangų – keliolikai valandų ir kiek slėptuvių ilgesniam laikui realistiškai galime įrengti.
Papildomos painiavos įveda Lietuvoje sparčiai pildomas žemėlapis su pažymėtais daugiabučių rūsiais, bažnyčių kriptomis, požeminiais garažais ar požeminėmis perėjomis. Tačiau savivaldybių registruojamos neva priedangos neturėtų būti painiojamos su priedangomis, kaip jos apibrėžtos naujų pastatų statybai skirtame statybų reglamente. Jei reglamentas gana aiškiai detalizuoja tokius dalykus kaip langai, vėdinimas, elektra, keli išėjimai, tai savivaldybių priedangų registras tokių dalykų neinventorizuoja ir atskirai neišskiria. O juk kiekviena priedanga, atsižvelgiant į joje pritaikytus, įdiegtus apsaugos lygius, galėtų būti žymima skirtingai.
Dar daugiau: architektai rekomenduoja identifikuoti ne tik daugiabučių rūsius, bet ir vietas, kurios galėtų būti vadinamos tiesiog padidinto saugumo patalpomis. Tai galėtų būti ir daugiabučio laiptinė, jei ji neturi tiesioginio sąlyčio su pastato išore. Paprastai padidinto saugumo patalpose reikia numatyti minimalius papildomus sutvirtinimus, sijas, pasitikrinti perdangų tvirtumą, ir jos taptų per kelias minutes pasiekiama vieta apsisaugoti nuo skeveldrų ar kito netiesioginio pavojaus. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo tiesioginio raketos ar kokios aviacinės bombos pataikymo neapsaugos net ir stipriausios įrengtos perdangos, rūsiai ar kitos slėptuvės. Tiek priedangos, tiek padidinto saugumo patalpos, tiek kitos panašios vietos skirtos apsisaugoti tik nuo antrinio poveikio – karo atveju, tai būtų sprogimo sukelta oro banga, skeveldros, garso banga ar panašūs pavojai.
Vidaus reikalų ministerija siūlo beveik 50 milijonų eurų skirti savivaldybėms įsirengti priedangas, tačiau savivaldybės turės dalį lėšų prisidėti pačios. Tai – gana naivus lūkestis. Turėdamos pakankamai daug prioritetų (nuo gatvių asfaltavimo iki darželių išlaikymo), savivaldybės, vargu, ar imsis rūpintis dar ir tiesioginės „čia ir dabar“ grąžos neteikiančiomis investicijomis. Tai jau pasitvirtino ne vienu atveju. Kad atsirastų priedangos, savivaldybėms reikėtų ne tik paramos, bet ir kitų įpareigojančių sprendimų. Lieka neaišku, ar ministerija padės finansuoti ir įvairių padidinto saugumo patalpų įrengimą, ar banaliai griežtai reikalaus belangių priedangų.
Nors viešojoje erdvėje daug diskusijų apie priedangas, o Vidaus reikalų ministerija investuoja ir į civilinės saugos sirenas, išmaniųjų telefonų programėles, žymi pačias priedangas, tačiau Lietuvoje daugelis gyventojų tiesiog gyvena savo gyvenimą, nepaisydami to, ką sugalvojo ar nusprendė ministerija. Padidinto saugumo patalpų identifikavimas, nuoroda iki artimiausios priedangos turėtų atsirasti kiekviename daugiabutyje, o tokią informaciją iškabinti galėtų pastato administratorius savo skelbimų lentoje.
Pabaigai
Įrengiant priedangas ir ruošiant strategijas verta prisiminti, kad 20 proc. pastangų padeda pasiekti 80 proc. rezultato. Padidinto saugumo patalpų identifikavimas, lankstus dvigubos paskirties patalpų nustatymas, net ir dalinių saugumo priemonių (t. y. nebūtinai visaverčių priedangų su elektros generatoriais ir kanalizacijos sistemomis) finansavimas būtų keli paprasti būdai, galintys pagerinti Lietuvos gyventojų saugumą.
Tuo pat metu neturėtume visiškai atmesti minties įrengti slėptuves ilgesniam laikui ne tik valdymo centrams, bet ir gyventojams. Jei bent pabandytume tokias „pilotines“ priedangas įrengti nedideliam gyventojų skaičiui, galbūt galėtume geriau suprasti iššūkius, įsivertinti trūkstamas investicijas, pamatytume, kaip projektuoti naujus rajonus, ir pasiruoštume kur kas platesniam slėptuvių įrengimui atėjus laikui.
***
Kasparas Adomaitis yra Seimo Laisvės frakcijos narys.