Ūkio ministerija, kaip už nemokumo politikos formavimą atsakinga institucija, siekia sudaryti kuo palankesnes ir mažiau rūpesčių keliančias sąlygas bankrutuojantiems asmenims. Esame parengę Fizinių asmenų bankroto įstatymo pakeitimus, kuriais sprendžiame bankrutuojantiems fiziniams asmenims aktualius klausimus. Esminiai jų – bankroto proceso trukmė ir turto išsaugojimas.
Pasiūlėme sutrumpinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą ir nustatyti, kad jis būtų įgyvendinamas per 3 metus (dabar praktikoje dažniausiai taikomas iki 5 metų plano įgyvendinimo laikotarpis). Įgyvendinus šią nuostatą, bankrutuojantis asmuo greičiau galėtų grįžti į stabilų ekonominį gyvenimą ir vėl tapti mokus. Be to, nustačius vienodą 3 metų fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano trukmę, bankroto procedūros taptų veiksmingesnės.
Pasaulio banko ekspertų nuomone, planai, kurių įgyvendinimo trukmė ilgesnė nei 3 metai, dažniausiai neįgyvendinami. Todėl šioje srityje daugelyje šalių formuojasi praktika, kad bankroto procedūros yra sutrumpinamos. Be to, labai svarbu aiškiai nustatyti terminą, per kurį turi būti įgyvendintas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas.
Lietuvoje apie 95 procentų planų, kurie yra patvirtinti, įgyvendinimo terminai siekia nuo 4 iki 5 metų. Šiuo metu, nesant aiškių kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti nustatoma plano įgyvendinimo trukmė konkrečiu atveju, dažnai vyksta teisminiai ginčai, kurie trukdo užtikrinti proceso veiksmingumą. Tarptautinė praktika parodė, kad teismų diskrecija nustatyti plano trukmę gali skolininkams suteikti nepagrįstus lūkesčius ir sukurti nelygiateisiškumo atvejus. Todėl nustatytas aiškus vienodas terminas užtikrintų sėkmingesnius plano įgyvendinimo atvejus.
Siūlydami trumpesnį plano įgyvendinimo terminą atsižvelgėme į Europos Komisijos rekomendaciją dėl naujo požiūrio į verslo žlugimą ir nemokumą ir į kitų šalių praktiką. Minėtina, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse šis terminas yra trumpesnis, pvz., Airijoje – 3 metai, Jungtinėje Karalystėje – 1 metai, Latvijoje – iki 3,5 metų. Dėl to bankrutuojantys asmenys gali vykti bankrutuoti į kitas valstybes. Tai automatiškai kenkia Lietuvos kreditoriams, nes jie turi bylinėtis pagal tos valstybės procedūras.
Kitas esminis Ūkio ministerijos pasiūlymas, kurį priėmus bankroto procedūra asmeniui galėtų tapti mažiau skausminga, – aiškesnės nuostatos dėl asmens turto išsaugojimo ir siūlymas sudaryti galimybę neparduoti įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas, būtinas fizinio asmens ir jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti. Įkeistas turtas galėtų būti neparduodamas, jeigu, be anksčiau minėtų sąlygų, mėnesiniai mokėjimai hipotekos kreditoriui būtų mažesni nei būsto nuomos išlaidos įkeisto turto pardavimo atveju arba šis įkeistas turtas būtų reikalingas pelningai individualiai veiklai vykdyti.
Tokį pasiūlymą pateikėme norėdami apsaugoti asmens interesus, sudaryti sąlygas jam vykdyti individualią veiklą, nes nuo to priklauso, kaip greitai bankrutavęs asmuo grąžins skolas, patenkins kreditorių interesus ir vėl galės gyventi „normalų“ gyvenimą.
Žinoma, turime apginti ir kreditorių interesus. Todėl numatėme, kad kreditoriai dėl plano projekto turėtų balsuoti grupėse.
Kaip jau minėjau, galimybė fiziniams asmenims bankrutuoti Lietuvoje sudaryta palyginti neseniai. Kelerius metus veikiantis reguliavimas atskleidė tam tikrų problemų, tad tiksliname ir nuostatas, susijusias su asmens galbūt nesąžiningais veiksmais iki bankroto, nes siekiame, kad įstatymas būtų taikomas visais atvejais vienodai, neliktų vietos interpretacijoms. Tuo tikslu aiškiau apibrėžiame atvejus, kada fiziniam asmeniui būtų iškelta ar nutraukta bankroto byla.
Įstatymo projektas rengtas pasitelkiant kitų šalių praktiką, atsižvelgiant į ekspertų vertinimus, diskutuojant su socialiniais partneriais. Kad einame teisingu keliu, parodo įvairių visuomenės grupių palaikymas ir pritarimas mūsų pasiūlymams.