Dainius Kreivys. Vilniaus tapatybė

Pradėdamas Vilniaus rinkimų kampaniją, sakiau, kad, man geriausias meras Vilniaus istorijoje buvo Gediminas. Jis, Vilniaus viziją paversdamas realiu darbu, davė pagrindą didingai mūsų sostinės istorijai. Šiandien susitikdamas su gyventojais, bendruomenėmis, diskutuodamas su konkurentais galvoju apie miestą, jo istoriją, žmones, kurie čia gyveno, bei Vilniaus ateitį – kokį miestą kursime.

,,Kad ir kur gyventume, po akių vokais mes saugome
vaizdą slėnio, išsidėsčiusio tarp Trijų Kryžių,
Pilies ir Tauro kalnų, slėnio, kuris buvo mums artimiausia tėvynė.”
– Janusz Dunin-Horkawicz

Per šį nuolatinį darbą (bei puikią diskusiją Vilniaus klube) bandžiau rasti atsakymą, kas yra ir iš ko susideda Vilniaus tapatybė. Į galvą atėjo Cz. Miłoszo ištarta tezė, kad Vilnius yra miestas ties riba, nes jis pastatytas Bizantijos ir Romos kultūrų bei civilizacijų sandūroje. Tai centras, kur nuo seno susiduria įvairios kultūros, per amžius čia puikiai sugyvenusios. Todėl viena esminių Vilniaus tapatybės dalių yra atvirumas. Tiek skirtingoms religijoms, tiek tautoms, tiek įvairiausioms kultūroms.

Kiekvieną dieną iš Žvėryno eidamas į Seimo rūmus, praeinu XX a. pradžioje pastatytą neobizantinę stačiatikių cerkvę. Kadangi gyvenu visiškai šalimais jos, dažnai cerkvės varpai, kurių skambesys, kaip žinia, visai kitoks nei dvasiškai man artimesnių katalikų bažnyčių, primena apie Vilniaus kultūrinį spalvingumą. Ką jau kalbėti, kad dar už 50 metrų nuo namų stovi ir Karaimų kenesa.

Tokias skirtingų kultūrų žymes mieste gali jausti kiekvienas vilnietis. Ir tiesa ta, kad Vilniaus tapatybė yra labai marga. Lenkui, žydui, rusui, vokiečiui ar dar tarpukaryje Vilnių sapnavusiam tūlam lietuviui – kiekvienam iš jų Vilniuje nesunku rasti savus kultūrinius reliktus. Tai neabejotinai yra didis turtas bei išskirtinis Vilniaus charakterio bruožas.

Bandant įvardinti tipinį, chrestomatinį vilnietį, į galvą ateina Juozapo Montvilos asmenybė. Tai XIX-XX a. sandūros lietuvių visuomenininkas, verslininkas, bankininkas, filantropas, nors studijavęs Vienoje, Berlyne, Sankt Peterburge, Krokuvoje, tačiau didžiuosius darbus atlikęs būtent Vilniuje. J. Montvila, rėmęs visuomeninę ir kultūrinę veiklą, fundavęs daugybės pastatų Vilniuje statybą, išrinktas Vilniaus burmistru, tačiau caro valdžios nepatvirtintas. Jis puikiausiai įkūnija vilniečio tapatybę – atviras pasauliui, bet ištikimas Vilniui.

Istorija duoda gaires ateičiai, tad manau, kad Vilnius pilnu greičiu turi tęsti atvirumo tradicijas. Visų pirma, kviesti gabiausius viso regiono talentus savo ateitį kurti čia, bei sudaryti visas sąlygas verslui ir raginti žymiausias užsienio bendroves plėstis Vilniuje.

Jeigu vienu iš strateginių mūsų šalies užsienio politikos tikslų yra Ukrainos ir Gruzijos integravimas į Vakarų Europos politines struktūras, tai paraleliai Vilnius turi būti saugi priedanga Rusijos ir Baltarusijos opozicijai. Tai atlieptų ir neseniai Vilniuje nuskambėjusį Popiežiaus Pranciškaus raginimą Lietuvai būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų Europos.

Visas šis Vilniaus atvirumas savyje neša ambiciją. Tai miestas, kurį nuolatos garsino naujausios idėjos, iniciatyvos ir projektai. Vilnius niekada nestovėdavo vietoje – plėsdavosi, augdavo, kurdavo. Taigi ir šiandien mūsų užduotis miestą padaryti patogų dabarčiai ir ambicingai stiebtis į priekį.

Vilniui nevalia konkuruoti su Kaunu. Kaunas, būdamas Pirmosios Lietuvos respublikos sostine, yra savitai nuostabus miestas. O Vilnius kasdienių paslaugų ir infrastruktūros rodikliais turi pečiais stumdytis su garsiausiais Vakarų Europos miestais. O tose srityse, kuriose jau daug metų dirbama (biotechnologijos, startuolių aplinka), turime būti geriausi.

Tiesą sakant, Vilniaus istorija ir tapatybė savyje neša didžiulę atsakomybę. Tai įsipareigojimas nestokoti idėjų ir ryžto bei kurti atvirą ir nepavargstantį miestą. Tikiuosi tęsti šią miesto kūrybos tradiciją.