Esmė ta, kad tiek Putinas, tiek Si jaučiasi atstovaujantys civilizacijoms, kurios esą gerokai pranašesnės, nei Vakarų. Prancūzijos lyderio pataikavimas tą jų įsitikinimą tik patvirtina.
Tiesą sakant, net sunku suprasti, kiek nuoširdžiai Macronas tikisi pakeisti Putino ar Si įsitikinimus, kiek jam tai galimybė pasijusti svarbiam. Tuo labiau, kad jo pozicijos pačioje Prancūzijoje dramatiškos.
Kita vertus, šis vizitas yra aiškus ženklas, kad, net ir nepasibaigus karui Ukrainoje, turime rimtai diskutuoti, kokią ateities Europą matome. Galima sakyti, kad Macronas, sprendžiant iš pranešimų žiniasklaidoje, Kinijoje išdėstė vieną iš scenarijų. Jis akcentavo Europos Sąjungos strateginį suverenitetą ir tai, kad Europa esą nenori dalyvauti įtampoje tarp Kinijos ir JAV, nesiruošia akcentuoti Taivanio klausimo.
Neabejoju, kad tokia vizija turi nemažai šalininkų Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Prisiminkime, kad, derantis dėl nacionalinio partijų susitarimo dėl užsienio politikos strategijos, santykiai su Kinija išlieka kritinis klausimas.
Tiesą sakant, tai, ką siūlo Macronas, yra Prancūzijos – Vokietijos tarptautinė strategija pastaruosius dešimtmečius. Tik dabar, gal ir su skaudama širdimi, iš jos teko išmesti santykius su Rusija. Pagal šią strategiją ES išlieka pirmiausia į ekonominę naudą orientuota bendrija, kuri gyvena Fukuyamos „istorijos pabaigos“ sąlygomis. (Taip, niekas „nepasibaigė“, kalbant globaliai, bet ekonominis komfortas tapo pagrindiniu europiečių rūpesiu.)
Kaip sakoma, svarbiausia istorijos pamoka yra tai, kad iš. istorijos pamokų niekas nesimoko. Macrono šypsena ir optimizmas primena Chamberlaine‘o triumfą, grįžus iš Miuncheno konferencijos. Aišku, galima suprasti ir Macroną, Prancūzijai norisi jaustis Europos gelbėtoja, o alternatyviuose scenarijuose jos įtaka gerokai mažėja.
Alternatyva Macrono vizijai vis dar yra Orbano „tautų Europos“ projektas. Tiesa, jis atrodė kur kas įtaigesnis prieš Rusijos invaziją į Ukrainą ir išryškintas Vengrijos lyderio sąsajas su Kremliaus diktatoriumi. Taip pat pakako daugiau nei metų ir Vengrija neteko ypatingai svarbaus sąjungininko – Lenkijos.
Prisipažįstu, dar prieš pora metų Orbano nacionalpopulizmas man atrodė, kaip savotiškas virusas, kuris apima vis didesnę Europos dalį ir puikiai naudojasi antielitistinėmis nuotaikomis. Spėju, kad į šį projektą nemažai investavo ir Rusija, nes pernelyg panaši „orbanistų“ ir „putinistų“ retorika.
Galima būtų teigti, kad Ukrainos didvyriškumas išgelbėjo ES ne tik nuo Putino, bet ir nuo nacionalpopulizmo, tačiau nesu tikras, ar tai nėra laikinas „poilsis“. Karas visada palieka labai daug žaizdų ir potrauminį sindromą. Ne tik Ukrainoje, bet ir, nors ir švelnesniu pavidalu, visoje ES. Tai sudaro puikiai sąlygas nacionalpopulizmui vėl suklestėti. Tuo labiau, kad Macrono vizija nacionalpopulizmui yra puikus oponentas. Galima ir toliau skelbti apie „vertybių išdavystę“,“drungnumą“ ir tai, kad Istorijos pabaiga“ ne tiek skaidrios ramybės, kiek demoralizuojančio drungnumo laikas.
Kokias dar alternatyvas turime? Spėju, kad, artėjant Europos Parlamento rinkimams, bus aiškiau. Tačiau, mano įsitikinimu, turime istorinė šansą svarbiam Europos atsinaujinimui, kurio vienas svarbiausių šaltinių galėtų būti Liublino trejetas, kuris per metus neregėtai sustiprėjo.
Lietuva, Lenkija ir į ES įstojusi Ukraina, suprantama, yra nepatogus iššūkis Prancūzijai ar Vokietijai, kurios įpratusios diktuoti sąlygas. Liublino trejeto svarbus išskirtinumas – glaudi strateginė partnerystė su JAV. Pastaroji traktuojama ne kaip ES konkurentė, bet kaip ypatingai svarbi bendražygė, ginant vertybėmis paremtą pasaulio tvarką.
Skirtingai nuo nacionalpopulizmo, atsinaujinusios ES projektas nėra pastanga „grįžti į šlovingus laikus su tradicinėmis vertybėmis“, tačiau yra naujos kartos Europos kūrimas, kurios drungnumą „atpirko“ Ukrainos didvyrių kraujas ir kuri visada yra laisvės ir žmogaus orumo pusėje, nesiruošia taikstytis su jokiomis diktatūromis, net jei tai galėtų duoti trumpalaikę ekonominę naudą.
Puikiai suprantu, kad būtina kur kas plačiau ir subtiliau išplėtoti alternatyvias ES vizijas, iš kurių galime rinktis. Tačiau labai svarbu aiškiai pasakyti, kad nenorime, kad visų europiečių vardu kalbėtų nei Macronas, nei Orbanas.
Visi suprantame, kad svarbiausias mūšis už Europos ateitį šiandien vyksta Ukrainoje. Tačiau nepamirškime ir to, kad karus laimi karai, bet visus vaisius paskui nusiraško dažniausiai politikai ir nebūtinai tie, kurie labiausiai padėjo kare. Todėl itin svarbu, nepavargstant padėti Ukrainai, aiškiai suformuluoti, kokios ateities Europos mes norime. Jei to nepadarysime patys, viziją mums primes kiti.